„Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, <…> kas yra žmogus, kad jį atsimeni?“
Psalmė 8, 3-4
Mes žinome, kaip susiformuoja audros. Mes sudarinėjame saulės sistemos žvaigždėlapius, transplantuojame širdis. Matuojame vandenynų gylį, siunčiame signalus į tolimas planetas. Mes ištyrėme gamtą, išnagrinėjome, kaip viskas funkcionuoja.
Ir kai kurie, nebelikus paslapties, nebeįžvelgia ir didybės. Kuo daugiau žinome, tuo mažiau tikime. Ar neatrodo, jog tai keista? Kūrinio pažinimas neturėtų sumenkinti žavėjimosi, o priešingai – jį sustiprinti. Kas gi dar nuoširdžiau turėtų šlovinti Kūrėją, negu astronomas, kuris matė žvaigždes?
Paradoksalu, tačiau kuo daugiau žinome, tuo mažiau šloviname Dievą. Mums didesnį įspūdį daro elektros jungiklio išradimas nei Tas, kuris sukūrė elektrą. Užuot garbinę Kūrėją, mes garbiname kūriniją (žr. Rom. 1, 25)
Nenuostabu, kad niekuo nebesistebime. Mes viską išsiaiškinome…
Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“