Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis, kaip parašyta: „Kad Tu būtum pripažintas teisus savo žodžiuose… (Romiečiams 3, 4)
Tikėjimas pagrįstas logika ir išprotavimu, irgi yra tam tikros rūšies tikėjimas, tačiau tikrai ne biblinis, nes remiasi įrodymų neklystamumu, bet neapima nei moralinės, nei dvasinės plotmės.
Niekam negalima prikaišioti protu grįsto tikėjimo stokos, nes įrodymai, o ne pats žmogus tokiu atveju nulemia verdiktą. Siųsti į pragarą žmogų, kurio vienintelis nusikaltimas – rinkti įrodymus ir jais remiantis prieiti tam tikrų išvadų, būtų akivaizdi neteisybė. Išteisinti nusidėjėlį dėl to, kad jis priėmė sprendimą, remdamasis paprastais, aiškiais faktais, reikštų išganymą paversti nerašytu proto ir logikos įstatymo rezultatu, taikytinu tiek Judui, tiek Pauliui. Taip išganymas būtų pašalintas iš valios plotmės ir perkeltas tik į intelektinį lygmenį, kur, pasak Rašto, jam tikrai ne vieta!
Tikras tikėjimas remiasi Dievo charakteriu ir nebeprašo jokių tolesnių įrodymų, nes jam pakanka moralinio tobulumo To, kuris negali meluoti. Tokiam tikėjimui pakanka, kad Dievas kažką pasakė. Ir net jei tas pareiškimas prieštarautų visiems penkiems pojūčiams ir logikos dėsniams, tikintysis toliau tikės!
Tikras tikėjimas tvirtina: Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus melagis… Dangus užtvirtina tokį tikėjimą, nes jis iškyla aukščiau visų paprastų įrodymų ir ilsisi Dievo prieglobstyje!
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“