Nuotr. Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonas Holger Lahayne
Laidos garso įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=pE1zs0pEBe0
Neseniai Lietuvoje viešėjus Europos evangelinio aljanso generalinam sekretoriui Janui Veselsui,(Jan Wessels) viena svarbiausių temų buvo institucijos ginanačios evangelikų interesus Lietuvoje nebuvimo klausimas. Svečias lankydamasis XFM radijuje pažymėjo, kad šiuo metu Europoje vos kelios šalys neturi tokio aljanso, tad Nyderlandų reformatų dvasininkas vizito metu bendravo su Lietuvos evangelinio tikėjimo atstovais ieškodamas atsakymų, kas trukdo remiantis paskutiniais skaičiavimais apie procentui šalies evangelikų jungtis į glaudesnį bendradarbiavimą.
Lietuvoje kalbos apie tokio aljanso reikalingumą prasidėjo dar praėjusiame dešimtmetyje, o jas inicijavo sekmininkų bendruomenė. Visgi vėliau šios kalbos aptilo, o galiausiai viename iš interviu tam pačiam XFM radijui tuometinis Lietuvos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungos/ sekmininkų sąjungos vyskupas, dabartinis vyskupas emeritas Rimantas Kupstys teigė, kad aljanso idėja įstrigo. Evangelikų reformatų bažnyčia ne tik valstybės pripažinimą turinti tradicinė religinė bendruomenė, tačiau ir viena ir iš tų, kuri nevengia imtis iniciatyvos šiuo klausimu. Plačiau apie tai ir ne tik laidoje „Gyvieji šaltiniai“ kalbėjomės su Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonu Holgeriu Lahayne.
Vienas iš Jano Veselso vizito tikslų buvo surasti atsakymą, kodėl Lietuvoje nėra evangelinio aljanso. Ar jis šį atsakymą rado?
Sunku pasakyti. Pirmiausia reikia pažymėti, kad evangelinio aljanso generalinis sekretorius nėra tas pats kas popiežius katalikų bažnyčioje. Janas šias pareigas dalijasi drauge su Connie Main Duarte. Jie atstovauja aljansą, koordinuoja jo veiklą, tačiau jokių ypatingų galių neturi. Janas Veselsas atvyko draugiškai, norėdamas padėti, jei tos pagalbos reiks. Savo kelionės Lietuvoje metu jis susipažino su bendra evangelikų situacija Lietuvoje, tad manau, kad ši viešnagė buvo naudinga. Kita vertus niekam ne paslaptis, kad krikščionių bendrystė Lietuvoje lyginant su kitomis šalimis nėra tokia intensyvi. Natūralu, kad užsieniečius stebina, kad pas mus nėra bažnyčių tarybos arba panašios organizacijos, kurioje bendras temas nagrinetų evangelikai, katalikai bei ortodoksai. Žinoma, kad tam įtaką padarė sovietmiečio paveldas, kai tuo metu pirmiausia bažnyčios pačios turėjo išlikti. Susiformavo nepasitikėjimas, taip pat baimės, kad vieni evangelikai gali būti per daug prokatalikiški arba antikatalikiški. Šiuo atveju evangelinis aljansas galėtų tapti platforma reguliariems pokalbiams.
Lietuvoje sekmininkai įvardijami kaip evangelinio aljanso idėjos plėtotojai, tačiau šį kartą susitikimas su naujuoju šios bažnyčios vyskupu neįvyko. Kiek svarbus sekmininkų idėlis?
Aš to nesureikšminčiau. Visgi tai buvo kelios dienos per kurias Evangelinio aljanso generalinis sekretorius susitiko su reformatų, liuteronų, laisvųjų krikščionių, baptistų, Miesto bažnyčios atstovais, dalyvavo pastorių pusryčiuose. Galima tik pasidžiaugti, kad per tokį trumpą laiką įvyko tiek daug susitikimų.
Šiuo metu nėra aiškaus lyderio, kuris atnaujintų evangelinio aljanso klausimą. Gal tai tam tikras signalas evangelikų reformatų bažnyčiai?
Dabartinė situacija nusako evangeliškų bažnyčių bruožą. Dar kartą noriu pabrėžti, kad pas mus nėra hierarchijos, pavaldumo sistemos, kuri veikia katalikų ar ortodoksų bažnyčiose. Vadinasi patys turime susitarti, o tai yra iššūkis. Kalbant apie reformatus, daugelis į mus žvelgia kaip į statusą turinčią bažnyčią. Mes esame tradicinė bendruomenė, turinti savo istoriją nuo šešiolikto amžiaus, visgi kaip ir kiti evangelikai, mes esame maži, silpni. Mums trūksta resursų. Daug ko neturime, tad ši problema mus persekioja. Galų gale, kas iš ganytojų turi daug laisvo laiko?
Sutinku, kad mes reformatai esame tam tikra grandis tarp netradicinių ir kitų tradicinių bendruomenių. Jau kelerius metus turime bendradarbiavimą su Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija dėl teologijos pagrindų, turime ir seną susitarimą su liuteronais. Taip pat bendraujame ir su katalikais bei ortodoksais.
Ar neseniai vykusiame evangelikų reformatų bažnyčios Sinode buvo paliestas didesnio reformatų įsitraukimo dėl aljanso veiklos Lietuvoje susikūrimo, klausimas?
Tai buvo rinkiminis Sinodas, be to tokiam klausimui reikia pasiruošti. Visgi, manau kad pirmiausia reikia kalbėtis, nes tai yra pagrindas. Nemanau, kad nuo viršaus reikia sprendimus nuleisti.
Ir visgi, ar evangelikai reformatai sutiktų imtis tam tikros atsakomybės šią temą darant matomesnę?
Aš turėčiau atsargiai kalbėti, nes visgi tai bažnyčios sprendimas. Bet be abejo yra pritarimas. Kita vertus čia itin svarbu dirbti neformaliu lygmeniu ieškant kas mus vienija.
Kiek tokie kaip Europos evangelinio aljanso generalinio sekretoriaus vizitai svarbūs patiems Lietuvos evangelikams?
Pirmiausia tai svarbu dėl asmeninio ryšio. Susitikimas tai ne tik kalbos apie aljansą, tai bendravimas, kurio tikslas išgirsti kitą. Aljanso idėja yra paremta bendryste. Manau, kad ir patį Janą Veselsą šie pokalbiai praturtino, jis geriau pažino Lietuvos kontekstą. Tokie pokalbiai kuria pasitikėjimą.
Nuo gegužės veiklą Lietuvoje pradėjo Vokietijos 45-oji brigada. Lietuvoje daug apie tai kalbama, skiriamas tam dėmėsys. Ne ką mažiau svarbus ir sielovados klausimas, juk atvyksta kariškiai iš šalies, kurioje evangelikų ir katalikų santykis panašus. Jūs šiais metais taip pat turėjote susitikimą su Vokietijos karių kapelionu.
Vokiečių karo kapelionas domėjosi Lietuvos gyvenimu, dvasine tarnyste. Sutarta abipusiai palaikyti santykius ir kurti bendradarbiavimo planus. Neatmetame galimybės, kad kada nors galėtų būti pamaldos evangelikų reformatų bažnyčioje ir vokiečių kalba. Aišku, kad savo kapelionus turės tiek evangelikai tiek katalikai, karius taip pat supa jiems padedanti komanda. Kol kas per daug sąlyčio su ja nebuvo, jie veikia savo aplinkoje.
Gal jau laikas Lietuvos pastoriams vokiečių kalbą pradėt mokytis?
Nemanau. Manau, kad šis klausimas daug aktualesnis valdžios žmonėms, nes tenka girdėti pastebėjimus, kad Vokietijos kariškiai to dėmėsio gauna ne per daugiausiai. Jiems niekas per daug nepaaiškina kas vyksta Lietuvoje, trūksta bendrinės informacijos. Aišku galbūt tai terpė ir krikščionims.
Kaip karių sielovada skiriasi nuo civilių? Ar yra esminiai skirtumai?
Aš pats nesu kapelionas ir man neteko tarnauti kariuomenėje, tačiau žinau, kad jie turi ne tik kapelionus, bet ir psichologus. Jie padeda spręsti bedražmogiškus klausimus. Aš per daug informacijos neturiu, bet tikrai žinau, kad kariai aplink save turi komandą.