Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau.“ Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai (Mt 12, 43-45).
Pyktis, nesusivaldymas, nejaukumas, nemalonumas, nenoras atleisti ar susitaikyti, dažnas susierzinimas, nesusipratimas, nepasitenkinimas, pavydas, neapykanta, pykčio ašaros, smurtas... Kokios mintys kyla pagalvojus apie šias emocijas ir jas lydinčius veiksmus?
Esu įsitikinusi, kad dauguma žmonių nemėgsta ir stengiasi išvengti kapstymosi po savo emocijų gelmes, iš kur ir kodėl jos kyla. Be to, tai tarsi turi egoistinį atspalvį: nejaugi turiu mąstyti apie save ir bandyti spręsti kažkokias esamas ar tariamas problemas? Pati visuomet stengdavausi užgniaužti tas „netikusias ir blogas“ emocijas, kurių krikščionys neturėtų jausti. Ar esi ką nors girdėjęs apie pyktį? Pavydą? Neapykantą? Tu krikščionis? Galbūt kaip tik dėl to dar svarbiau apie tai pamąstyti?
Niekada neklausdavau savęs, kodėl jaučiuosi būtent taip. Neklausdavau savęs, kodėl pykstu, kodėl liūdžiu, kodėl esu pasipiktinusi, arba kodėl man šiuo metu linksma. Leisdavau emocijoms paprasčiausiai išsilieti. Kartais jos pralinksmindavo aplinkinius, kartais piktindavo, kartais nekėlė jokių minčių. Aišku, maniau, kad neturėčiau jausti pykčio ar liūdesio, tačiau nieko negalėdavau su savimi padaryti, nors ir kaip stengdavausi.
Tačiau atėjo metas, kai susiklosčiusios aplinkybės privertė ieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Teko sudužti Dievo akivaizdoje su giliu atsiprašymu ir prašyti Jo malonės. Tai buvo nemalonus metas: gėdos prieš Dievą, atsiprašymo, savęs kaltinimo laikas. Tačiau mano maldos buvo išklausytos - reikėjo įsisavinti dar vieną pamoką.
Perskaičiusi Rašto vietą iš Evangelijos pagal Matą 12 skyriaus suvokiau, jog didžiulį nepaaiškinamą pyktį, pavydą, neapykantą, ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką ar nemalonias emocijas sukelia ne kas kita, bet... nepaklusnumas Viešpačiui. Atrodo, kartą patikėjai gelbstinčia Jo jėga, išsišlavei, išpuošei savo sielos namus, bet, žiūrėk, jie ir vėl kažkaip užsiteršė... Tai kartojasi ir vargina. Ir kaskart daugiau purvo, triukšmo, nešvaros... Iš tiesų kartais nesinori mąstyti apie savo sielos būklę, nes bijoma pamatyti, kiek daug blogio viduje slypi. Tada iš tiesų pamatoma, kokia sugedusi yra žmogiškoji prigimtis. Ir taip norisi kartu su Pauliumi šaukti: Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė (Rom 7, 18-20).
Ir tai visai nėra egoistiška. Juk neišsišlavus savo namų gėda kviestis svečius. Nesinori, kad jie pamatytų netvarką, užuostų iš įtartinų pakampių besiraitantį salsvą kvapą. Prieš kviesdami svečius mes susitvarkome, tiesa? Todėl ir pasirūpinti savo siela, sutvarkyti „sielos namus“ nėra savanaudiška. Jei bandysi slėpti savo pyktį, neigiamas emocijas ir nieko su jomis nedarysi, aplinkiniai žmonės ilgainiui jas visgi ims pastebėti. Neišspręstos tavo sielos problemos ims lįsti iš pakampių ir skleisti ne itin malonų kvapą. Su netyrąja dvasia sugrįš dar septynios dvasios... Po truputį tai ims kenkti ne tik tau, bet ir aplinkiniams, tu ir vėl pamirši visa gelbstinčią Jėgą... Pasitrauksi nuo Jo, netikėdamas vienintelio Viešpaties pagalba...
Susitaikyk su Viešpačiu. Pasakyk Jam, kaip tu jautiesi. Nekaltink savęs, nes ir Jis tavęs nekaltins. Pasakyk, kad pyksti, pavydi, nekenti, nenori nieko žinoti... Išsiliek Jam. Malda gali būti triukšminga, nerami, bet tebūna ji nuoširdi. Leisk audros debesiui išpilti visą lietų. Vėliau užtekės saulė, ir Viešpats tave nuramins. Jis primins, kad Jėzus jau numirė už tavo nuodėmes, kad Jis prisiėmė prakeikimą už viską, kas stipriau už tave. Tau nebereikia savęs kaltinti. Jis atskleis, kaip labai tavimi rūpinasi. Tegul tavo sielą stiprina Jo dovana - Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Atsimink Jo meilę tau, kaip Jis nepagailėjo savo Sūnaus, kad tu būtum išgelbėtas. Išsaugok tikėjimą. Ir kitą kartą, kai susitvenks audros debesys, žinosi, kad tavo namai iššluoti ir išpuošti, o netyrosios dvasios neras tavo buveinėje vietos...