Pats Viešpats eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, nepaliks tavęs vieno ir neapleis. Pakartoto Įstaymo 31, 8
Kai man buvo septyneri metai, buvau pabėgęs iš namų. Tėvo taisyklės man jau stojo skersai gerklės, tad nusprendžiau, kad galiu pats savimi pasirūpinti. Į popierinį maišelį susikroviau drabužius, iškeliavau pro galinius vartus ir nužingsniavau alėja. Bet toli nenukeliavau. Vos spėjęs pasiekti alėjos galą prisiminiau esąs alkanas, tad grįžau namo.
Nors maištas ir buvo trumputis, tai vis tiek buvo maištas. Ir jei kas būtų sustabdęs mane bevykdant šį sūnaus palaidūno planą, ko gero, būčiau išsakęs viską, ką jaučiu. Galėjau pasakyti: „Man nereikia tėvo. Esu per didelis, kad paisyčiau savo šeimos taisyklių“.
Neišgirdau gaidžio giedojimo kaip Petras. Nepatyriau žuvies vidurių tvaiko kaip pranašas Jona. Negavau naujų drabužių, žiedo ir sandalų kaip sūnus palaidūnas. Tačiau mano žemiškasis tėvas išmokė mane to, ko dangiškasis išmokė anuos tris. Mūsų Dievas yra mūsų Tėvas ne tik tada, kai esame geri. Jis ne toks, kuris čia mylėtų, čia nusigręžtų. Galiu neabejoti, jog Jis neapleis manęs, nepaisant to, kaip man sekasi. Ir jūs galite neabejoti.
Max Lucado „Malonė šia akimirkai“