Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos.
Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu“. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikčiok“. Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę. (Apd 3, 1-10)
Pagalvoju, kad ši Apaštalų darbų ištrauka galėtų būti kad ir kasdieniu „horoskopu“. Žinoma, juokauju taip sakydama, kitą vertus - kas yra mano kasdieniai skaitiniai, apie ką mąstau? Ši ištrauka liudija nuostabų Dievo veikimą, Jo apreikštą šlovę, atsakymą, jėgą, meilę žmogui... Dievo žodis tuo ir ypatingas, kad jo skaitymą bei apmąstymus lydi Šventoji Dvasia. Dar Senajame Testamente skaitome, kad Viešpats budi prie savo žodžio, kad Jo žodis niekuomet negrįžta tuščias, bet atlieka tą darbą, kuriam yra siųstas... Išties, Dievo žodis yra stebuklas mūsų gyvenime - tai lyg stebuklingi vaistai mūsų sielai. Esu tikra, jei tik rastume vaistų vaistinėje nuo visų ligų, visom išgalėm bandytume jų įsigyti. Juk žmonės daug sumoka, kad gautų tai, ko jiems labai reikia. Ypač, jei tai gyvenimo ir mirties klausimas.
Ir, deja, tenka pripažinti, kad neretai patys esame kaip tas luošys, kurie nesugebame eiti savomis kojomis tam tikrose gyvenimo srityse. Mes visi kažkur stiprūs, o kažkur - silpni. Ir taip kaip luošys sutiko apaštalus savo „kely“, kaip jį aplankė Viešpats, taip, esu tikra, Viešpats nori ir mus aplankyti. Kasdien. Kaip tas luošys išgirdo atkuriantį žodį, taip mūsų sieloms reikia girdėti Žodį iš Viešpaties lūpų. Kasdien. Mat nuo tos dienos, kai luošys išgirdo Dievo žodį „savo kojoms“, tai pakeitė jo kasdienybę. Dievo prisilietimai ir Jo ieškojimas keičia ne tik mūsų sekmadienius, bet ir mūsų kasdienybę.
Tačiau kaip neužtenka ateiti į vaistinę, kad gautum vaistų - mat reikia dar juos nusipirkti, už juos sumokėti pinigus, taip nepakanka vien atsiversti Biblijos - turime ir „pakloti“ savo širdis prieš Viešpatį, melstis, kad Jo Dvasia mokytų mus, prašyti, kad būtume Jam atviri. Nes Jo žodis - tai Jis pats, Asmuo, kuris kiekvieną dieną mums turi ką pasakyti, atverti, pamokyti. Šis Asmuo nori mus vesti, rodyti kelią, kuriuo turime eiti. Kasdien. Šis kelias klojamas mūsų širdyse, o galiausiai ir mūsų „kūnas bei kraujas“ žengia tam tikrus žingsnius... Tikiu, kad pasilikdami Jo žodyje, melsdamiesi Jo žodžio šviesoje ir jį apmąstydami mes įgyvendiname Jėzaus raginimą pasilikti Jame, ir leisti, kad Jo žodžiai pasiliktų mumyse. Viešpats nori nuolat gyventi mumyse, o ne tik retsykiais „būti įleistas“.
Dievo žodis mums - neįkainojama vertybė. Skaitykime jį, gilinkimės, prašykime, kad Viešpats vėl ir vėl kalbėtų per jį. Siūlau visą savaitę pradėti dieną kad ir nuo šios ištraukos. Paskaitykite ją, apmąstykite. Kaip pasikeitė luošio gyvenimas, kaip įvyko stebuklas, kaip Dievas panaudojo apaštalus šiam žmogui, kokių tai davė rezultatų... Nejučia galime atsidurti tarp tų, kurie „<...> buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę“ (10b eil.). Būdami labai nustebę ir netgi sukrėsti imsime ieškoti Viešpaties dar labiau ir Jį šlovinti - Tą, kuris tikrai vertas gyriaus ir kuriam nėra negalimų dalykų!
Žmogus gali duoti tik tai, ką turi. Laukime Viešpaties
Tačiau taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, ką Petras pasakė luošiui: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“
Petrui nebuvo sunku pripažinti, kad jis neturi nei aukso, nei sidabro. Tikėtina, kad niekada jo ir neturėjo, tačiau įgijo kur kas brangesnį turtą - išgelbėtas sielas, išgydytus žmones, atkurtus gyvenimus... Nuo pat pradžių jis buvo antgamtinės Dievo jėgos liudininkas (Evangelijoj skaitome, kad buvo išgydyta jo uošvė). Ir štai dabar, kupinas Šventosios Dvasios Petras duoda tai, ką turi: pasimeldžia už ligonį ir šis pasveiksta. Aleliuja!
Sidabro ir aukso neturiu... Duoti galime tik tai, ką turime. Ši tiesa mane tarytum išlaisvino požiūryje į kitus žmones. Kartais mes daug tikimės iš kitų. Tikimės daugiau, nei tie žmonės gali mums duoti. Tikimės, galbūt, didesnio dėmesio, didesnio artumo, stipresnės meilės ir pan. O gal tikimės kažkokio žingsnio, žodžio ar maldos... Bet žmogus negali duoti to, ko jis neturi. Ir jei mes negavome iš žmogaus to, ko norėjome, vadinasi, greičiausiai, jis tiesiog to neturi. Tačiau yra gera šios „netekties“ pusė: yra Tas, kuris turi viską, ko mums reikia. Ir kai mes susiduriame su žmogumi, kuris negabus duoti to, ko reikia, mes galime (ir neretai tai gali tapti akstinu) kreiptis į Viešpatį, ieškoti Jo...
Tiesa ta, kad daugelis mūsų esame linkę per daug tikėtis iš žmonių. Mes galime labai daug tikėtis iš savo pastoriaus, iš savo vaikų mokytojo, iš savo gydytojo ir t. t. Žinoma, tai žmogiška ir natūralu, kad tikimės. Tačiau lūkesčių persmelktame gyvenime turime visų pirma ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisumo. Turime žvelgti į Viešpatį, laukti iš Jo, ieškoti Jo ir atverti savo lūkesčius Jam: Viešpats yra arti! Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. (Fil 4, 6-7)
Ne kartą psalmėse skaitome tokį raginimą: Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą.(Ps 42, 1).
Kai per daug tikimės iš žmonių - mūsų sielos nusimena, nes žmonės nėra linkę pateisinti visų mūsų lūkesčių, kaip ir mes (kur kas dažniau) nepateisiname kitų lūkesčių. Galbūt tame slypi visų mūsų luošumas, ir jis išgydomas būtent tuomet, kai išmokstame žiūrėti į Viešpatį, tikėtis ir laukti iš Jo.
Ir galiausiai, kai išmoksime ieškoti visų pirma Viešpaties ir Jo Karalystės, Jis tikrai atsiųs žmones į mūsų gyvenimą, kurie duos tai, ko labai reikia tuo metu. Kaip ir luošio gyvenimui Dievas siuntė Petrą su Jonu. Tiesa, ligonio atveju tai buvo tiesiog malonė, nes nežinome, ar jis pažino Viešpatį iki stebuklo. Mums, jau pažengusiems Kristuje, Dievo žodis liudija, ko turime ieškoti ir siekti, kur budėti ir kokias kovas kovoti. Amen.