„Na, ir kur tas tavo Dievas? Kas iš to, kad aukoji dešimtinę, - kaip neturi nieko, taip neturi“, - vieną rytą širdin skausmingai stringa artimo žmogaus žodžiai (red. past. - mūsų bažnyčioje savanoriškai aukojamos dešimtinės). Nutyliu ir, bandydama užspausti besiveržiančias ašaras, išskubu į darbą.Mano vidus virte verda: „Kiek turiu, tiek užtenka, kad tik visuomet tiek turėčiau. Dešimtinę aukoju ne pagal šį principą: (aš) duodu Tau, kad duotum man. Aukoju iš didelio dėkingumo Jam už viską: kad esu sveika, darbinga ir Jame tikrai laiminga. Be to, žinau, kad Jis manimi visuomet rūpinasi.“
Taip norėčiau išmokti, kaip apaštalas Paulius, ir pertekliuj, ir nepritekliuj būti patenkinta ir pasitikėti Viešpačiu...
Ir vis tik ryte išrėžti žodžiai sužeidė. Mintyse maldoje šaukte šaukiuosi paguodos: „Dieve, man labai skauda, ir nors žinau, kad tu - ne prašymų-atsakymų automatas, išdrįstu prašyti stebuklo. Taip norėčiau, kad ypatingu būdu paguostum, padovanodamas pinigų (paminiu konkrečią sumą), tai labai mane sustiprintų,“ - tyliai ištarus šiuos žodžius, susigėstu: ,,Viešpatie, atleisk už tokį vaikiškumą... Bet kuriuo atveju - myliu Tave.“
Baigiantis darbo dienai, tvarkydama stalą tarp dokumentų randu voką, ant kurio užrašytas mano vardas ir žodžiai „NUO DIEVO“, o viduje būtent tokia suma, kurios prašiau ryte maldoj - to tikrai negirdėjo man šį „stebuklingą laišką“ padovanojęs žmogus.
*****
Kartais pasigirsta nuomonių, kad mūsų bažnyčioje nėra meilės. Kartą ir aš vos tuo nepatikėjau.
Buvo vasara, trumpai dirbau laikiname darbe. Atlygį mokėdavo kas savaitę, todėl prieš savaitgalį, nors kišenėse „švilpavo vėjai“, buvau rami. Labiausiai tądien svajojau nusipirkti vyšnių, kurių jau visą savaitę norėjau, bet iš darbo grįždavau vėlokai, ir jas parduodančių močiučių jau nebebūdavo, o parduotuvių lentynose likę likučiai nebeviliodavo. Bet atsitiko taip, kad atlyginimo mokėjimo dieną darbdavė nesuspėjo iš banko paimti pinigų, o aš nedrįsau pasakyti, kad neturiu nė cento.
Taigi sekmadienį atėjau į susirinkimą it musę kandus - be vyšnių, be pinigų ir... su pirmąkart per daugelį metų įslinkusia mintimi - nėra aplink meilės...
Dar prieš prasidedant pamaldoms, nuostabi sesė Kristuje įteikė labai gražų atviruką (be jokios progos) su įrašytais žodžiais, kad Viešpats yra mano Dangiškasis Tėvas - visuomet manimi besirūpinantis ir žinantis, kokiu keliu aš einu...
Po susirinkimo prie manęs priėjo pažįstama moteris ir, sakydama: „Čia labai nedaug, bet mūsų šeima jau seniai nori tave palaiminti“, įspraudė į delną kupiūrą.
Jos „nedaug“ man buvo labai daug. O visai beeinant pro bažnyčios duris, mane pasivijo viena mergina: „Sode priskyniau kibirą vyšnių, gal tau jų reikia?“
*****
Gana retai rašau prašymus į poreikių krepšelį. Tačiau gerai prisimenu tą sekmadienį, kai kovojau su nuoskauda žmogui, kuris labai ilgai negrąžino skolos. Man tų pinigų labai reikėjo, nenorėjau pati skolintis, tad išeities nemačiau. Užrašiusi savo poreikį, tiesą pasakius, labai greito atsakymo nesitikėjau. O atsakymas atėjo tiesiog žaibiškai - vos grįžus iš bažnyčios, paskambino kitame mieste gyvenanti tikinti draugė: „Pasakyk man greičiau savo sąskaitos numerį. Šiandien mūsų bažnyčioje pamokslavo, kad turime vieni kitais rūpintis ir padėti, kas kuo galime. Visą susirinkimą pragalvojau apie tave ir labai noriu išsiųsti tau pinigų...“
*****
Kai pagalvoju, kiek daug kartų Viešpats „atvėrė dangaus langus“ per nuostabius, nuoširdžius žmones,
mintyse vis prisimenu vienos giesmės žodžius:
„Draugai - tai Dievo dovana,
juose malonė Jo atsispindi.
Tai - ištiesta Dangaus ranka;
mes vienas kitam reikalingi.“
Sesuo Kristuje