Holgerio Lahayne LKSB ataskaitinės konferencijos pranešimas, skaitytas balandžio 26 d. Kauno evangelikų krikščionių baptistų bažnyčioje
O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2, 9; LBD vertimas).
Kai išgirstame žodį „bažnyčia“, ko gero, pirmiausiai galvojame apie pastatą. Iš tiesų žodis „bažnyčia“ kilęs iš slavų kalbos ir reiškia „Dievo namai“. Tačiau Naujajame Testamente „bažnyčia“ niekada nėra pastatas, nes pirmieji krikščionys atskirų ir specialiai savo reikmėms pastatytų maldos namų neturėjo. Jie neturėjo tokios teisės ir galimybių. Tai pasikeitė tik III–IV amžiuje – tik tada krikščionys pradėjo statyti pastatus savo surinkimams.
Bažnyčia iš esmės yra grupė žmonių – apaštalas Petras ją gerai apibūdina: tai „Dievo tauta“; pats Dievas išsirinko ir įsigijo tos tautos narius, parodė jiems savo gailestingumą, pašaukė juos į šviesą. Jie yra Dievo nuosavybė, atskirti Jam, todėl „šventoji tauta“. Apaštalas pabrėžia, kad pats Dievas suburia šią ypatingą grupę žmonių. Bažnyčia – tai visi tie, kurie priklauso Dievui, klauso Jo balso, nuoširdžiai tiki į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Kiekvienas krikščionis priklauso šventajai tautai, turi šventą, dangaus pilietybę, kuri yra amžina. Tai sieja mus su visais tikinčiaisiais visame pasaulyje. Turime gerbti ir saugoti šią pagrindinę mūsų tautybę (Fil 3, 20). Žemiškos tėvynės mums yra brangios, galima jas laikyti nuostabiomis, bet jos nėra šventos. Žemiškos tautos – nei lietuvių, nei vokiečių, amerikiečių ar ukrainiečių – taip pat nėra šventos.
Adomas – karališkasis kunigas
Apaštalas Petras mini ir dar neįprastesnį, net provokuojantį Bažnyčios apibūdinimą: „jūs esate [...] karališkoji kunigystė“; penktoje eilutėje Petras kalba apie „šventą kunigystę“. Mes, visi krikščionys, – karališki kunigai? Ką tai reiškia? Kad rastume atsakymą, turime grįžti į žmonijos istorijos pradžią, prie Adomo Edeno sode. Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuje Edenas pristatomas kaip sodo šventovė, o pirmasis žmogus – kaip karališkasis kunigas.
Edeno sodas buvo Dievo buvimo vieta, kur Jis pats „vaikščiojo“ (Pr 3, 8); tai buvo vieta, kur Dievas priartėdavo prie Adomo, ir Adomas laisvai įžengdavo į Dievo artumą. Sodas prilygo šventovei, susitikimo su Dievu erdvei. „Gyvybės medis“ (Pr 2, 9) ir „gyvybės upės“ (Pr 2, 10–14) simbolizavo, kad Dievo akivaizdoje patenkinami pagrindiniai žmogaus poreikiai.
„Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15; LBD). Adomui suteikiama kunigiška užduotis tarnauti Dievui Jo sodo šventovėje ir saugoti Jo šventą erdvę. Šis dvigubas įsakymas (t. y. „dirbti / tarnauti“ kartu su „rūpintis / prižiūrėti / saugoti“) yra kunigiškas, nes abu veiksmažodžiai apibūdina kunigų veiksmus Padangtėje, Izraelio šventovėje (Sk 3, 7–8 ir kt.). Tarnaudamas ir saugodamas Adomas kaip kunigas tarpininkavo tarp Dievo ir visos kūrinijos.
Be to, Adomas buvo pašauktas valdyti kūriniją (Pr 1, 26. 28), o valdyti yra karališka užduotis. Dievas yra aukščiausiasis visatos Valdovas. Žmogui Jo paskyrimu taip pat duota didžiulė valdžia: sukurtiems pagal Dievo atvaizdą žmonėms Dievo vardu suteikta teisė valdyti ir vystyti visą žemę. Dievas yra visatos Karalius, o žmonės yra Jo vicekaraliai žemėje, Jo ambasadoriai, prižiūrėtojai ir atstovai.
Gyvenimas anapus Edeno
Deja, Pradžios knygos 3 skyriuje skaitome, kad Adomas pasidavė pagundai, nepasitikėjo Dievu ir sulaužė sandorą su Juo. Adomas nepakluso ir taip užsitraukė bausmę: pirmieji žmonės buvo išvaryti iš Edeno sodo, iš Dievo artumo, tapo kūniškai ir dvasiškai mirtingi. Jie daugiau nebegalėjo prieiti prie šventojo Dievo ir prie gyvybės medžio. Adomas buvo pašauktas saugoti sodą, o dabar pats Dievas su savo kerubais saugojo Edeno vartus – nuo žmonių (Pr 3, 24).
Nuo to laiko žmones anapus Edeno kamuoja rojaus ilgesys. Tai pasireiškia įvairiai: aplanko vienatvės ir beprasmybės jausmas, nerimas, nepasitenkinimas ir nusivylimas. Toli nuo Dievo žmogaus širdis nenurimsta, jį visada lydi tapatybės ir prasmės paieškos. Kaip vėl patekti į vidų, į sodą? Kaip vėl grįžti į šventąją erdvę? Kaip vėl artimai bendrauti su Dievu?
Dievas yra šventas, visiškai tyras ir tobulas, Jame nėra jokios nuodėmės. Nuodėmingi žmonės Jo akivaizdoje tiesiog žūtų. Bet Dievas taip pat yra mylintis ir gailestingas. Pirmasis Jo žingsnis, kaip išspręsti žmonijos problemą, buvo toks: Jis išsirinko vieną tautą – Izraelį, kad vėl būtų arti žmonių. Jis sudarė su ja sandorą ir davė įstatymą, kuriame numatė šventumo pakopų ir aukojimų sistemą, kad Izraelio tauta galėtų susitikti su šiuo neprieinamu Dievu.
Susitikimo vieta Jis padarė Padangtę, vėliau – Jeruzalės Šventyklą. Padangtė buvo suskirstyta į tris skirtingo šventumo dalis. Centre buvo įrengta Šventų švenčiausioji su sandoros skrynia ir „malonės sostu“ ant jos; šią vietą skyrė uždanga. Tik kartą metuose, Permaldavimo dieną, vyriausiasis kunigas turėjo teisę ten įeiti. Priešais uždangą buvo įrengta Šventoji vieta, kurioje tarnavo ypatingai pašventinti vyrai – kunigai. Jie atstovavo savo tautai Dievo akivaizdoje, o aukodami atverdavo priėjimą prie Dievo. Šventos tautos nariai – izraelitai, galėjo įeiti tik į šventyklos kiemą.
Taigi buvo atskira tauta (Izraelis), joje atskira kunigų grupė (Aarono palikuonys) ir dar išskirtas vyriausiasis kunigas, o visai atskira buvo karaliaus tarnystė (Dovydo giminė). Šios kunigiškos ir karališkos tarnystės buvo reikalingos, tačiau laikinos ir netobulos. Jos buvo nuorodos į tobulą kunigą ir karalių – į Jėzų Kristų.
Jėzus – tobulas karalius ir kunigas
Jėzuje Kristuje Dievas visai naujai prisiartino prie žmonių. Jis „gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), Jo vardas Emanuelis – „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Laiško hebrajams pradžioje pabrėžiama Jo, kaip karaliaus, didybė: Jis paskirtas „Visatos paveldėtoju“, ją palaiko; Jis sėdi „Didybės dešinėje aukštybėse“; angelai Jį garbina, Jis turi sostą ir karališkąjį skeptrą (Hbr 1, 3. 6. 8). Vieną dieną Jis galutinai įveiks šėtoną bei tamsos galias ir regimai įtvirtins savo karalystę. Bet Jėzus jau yra karalius (Lk 19, 38), Jam jau „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18).
Laiške hebrajams dar labiau išskiriama Jėzaus kunigiškoji tarnystė. Jėzus Kristus buvo tikras kunigas, nes Jis buvo (ir yra) tikras žmogus su kūnu ir krauju: Jis kentėjo ir mirė (Hbr 2, 11–18). Bet, kitaip nei Senojo Testamento kunigų atnašaujama auka, Kristaus auka buvo vienkartinė, nepakartojama (Hbr 7, 27; 10, 1–2. 10. 12. 14). Jis paaukojo Dievui tobulą auką, kuria mus „išpirko“, nes pats buvo ta auka: „Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę“ (Hbr 9, 26; LBD). Po Kristaus aukos ant kryžiaus daugiau jokių permaldavimo aukų nebereikia. Senojo Testamento aukojimų apeigos pasibaigė, nes jos nurodo į Jėzų Kristų ir Jame yra užbaigtos.
Jėzaus mirties akimirką Jeruzalės šventyklos uždanga perplyšo (Lk 23, 45). Tai buvo ryškus ir aiškus ženklas: kelias pas Tėvą – į šventovę – vėl atvertas. Per tikėjimą turime teisę įžengti į Šventų švenčiausiąją, įeiti Dievo akivaizdon! Nes mūsų „pirmtakas“ Jėzus įžengė „vidun“ – į dangiškąją, tikresnę ir tobulesnę Padangtę (Hbr 6, 19; 8, 2; 9, 11).
Po nuopuolio, atitolę nuo Dievo, žmonės neturėjo saugaus ir laisvo priėjimo prie Dievo. O dabar visi į Kristų tikintieji „dėl Jėzaus kraujo“ gali „įžengti į šventovę nauju ir gyvu keliu“ (Hbr 10, 19–20, LBD). Esame raginami su tvirtu pasitikėjimu artintis „prie malonės sosto“, prie paties Dievo danguje (Hbr 4, 16). Dėl Jėzaus Kristaus, mūsų Vyriausiojo Kunigo, galime drąsiai „prieiti prie Tėvo“ (Ef 2, 18).
Bažnyčia – Dievo buveinė
Edenas buvo Dievo šventovė, kurioje Jis vaikščiojo; Adomas ir visi jo palikuonys turėjo būti karališki kunigai. Izraelio tautoje viskas buvo susiaurinta ir labai apribota, o dabar vizija vėl išsiplėtė. Kadangi atėjo didysis Tarpininkas – Jėzus Kristus, šventyklos kunigų, kaip tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus, funkcijos neteko prasmės. Dabar visi tikintieji gali tiesiai kreiptis į Dievą. Šventyklos sistemos nebeliko, kelias pas Dievą atsivėrė. Visi yra kunigai, nes priklauso kunigystei! Dabar visa Bažnyčia yra „gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievo pasakyta: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu [...]“ (2 Kor 6, 16; LBD). Paulius tvirtina: jūs visi esate „Dievo buveinė“ (Ef 2, 22).
„Kadangi Kristus yra kunigas, tai ir krikščionys yra kunigai“, – pastebėjo ir Martynas Liuteris. Svarbu pabrėžti, kad krikščionys šiomis privilegijomis naudojasi tik dėl vienos priežasties: jie „tikru tikėjimu sujungiami su Juo“, su Kristumi, kaip rašoma Heidelbergo katekizme (20 kl.). Krikščionys yra tie, kurie yra „Kristuje Jėzuje“ (Ef 1, 1); ar atvirkščiai: Kristus yra mumyse (Gal 2, 20). Vienybė su Kristumi Biblijoje apibūdinama daugeliu įvaizdžių: vynmedis ir šakelės (Jn 15, 5), kertinis akmuo ir statinys (Ef 2, 19–22; 1 Pt 2, 4–5), kūnas ir jo galva (1 Kor 12, 27; Ef 4, 15–16).
Pagrindinė mintis yra ta, kad tikintis žmogus dalyvauja Kristaus išganančioje veikloje – ne fiziškai, bet dvasiškai. „Tikėjimu esu Kristaus narys, taigi Jo patepimo dalininkas...“, rašoma Heidelbergo katekizme (32 kl.). Arba štai Vestminsterio tikėjimo išpažinimas: „Visi šventieji [krikščionys], kurie Kristaus Dvasia ir per tikėjimą yra suvienyti Jame, jų Galvoje, turi bendravimą su Kristumi Jo malonėje, kentėjimuose, mirtyje, prisikėlime ir šlovėje“ (XXVI, 1).
Bet vienybė su Kristumi nereiškia, kad Bažnyčia bei krikščionys su Juo susimaišo. Skirtumas tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios lieka: kūnas nėra galva, nuotaka nėra jaunikis, vynmedis nėra šakelės su vaisiais. Todėl prasminga tiksliai formuluoti: Kristus yra vienintelis kertinis akmuo (Ef 2, 20; 1 Pt 2, 4) – mes esame gyvieji akmenys (1 Pt 2, 5), Jis yra Aukščiausiasis Kunigas – mes kunigai. Viešpats yra vienintelis „karalių Karalius“ (Apr 17, 14), ir Jis „padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 6, LBD).
Mūsų kunigiškas pašaukimas: malda ir užtarimas
Ką visai tai reiškia praktiniam krikščionių gyvenimui? Biblijoje kunigai ir karaliai turėjo daug užduočių. Šiame straipsnyje noriu išryškinti tik po vieną kunigišką ir karališką veiklą.
Viena svarbiausių Dievo kunigo pareigų Senajame Testamente – melstis ir užtarti visą tautą. Pavyzdžiui, pranašo Joelio knygoje parašyta: „Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai, Viešpaties tarnai. Tesako: „Pasigailėk, Viešpatie, savo tautos [...]“ (Jl 2, 17; LBD). Naujajame Testamente matome, kad šį darbą atlieka Jėzus. Jis yra mūsų „Užtarėjas pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); Jis „sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34); Jis užtaria „stovėdamas priešais Dievo veidą“ (Hbr 9, 24; 7, 25; LBD).
Todėl mes, tikintieji ir kunigai, esame kviečiami per Jėzų Kristų artintis „prie malonės sosto“ danguje (Hbr 4, 16). Petras taip pat įsako ateiti pas Jėzų: „Ženkite prie Jo, gyvojo akmens“ (1 Pt 2, 4; LBD) su maldos prašymais. Paulius ragina „maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones“ (1 Tim 2, 1; LBD; žr. ir Ef 6, 18). Tinkamas Martyno Liuterio komentaras: „Esame kunigai, ir tai kur kas daugiau, nei būti karaliumi, nes būtent kunigystė padaro mus vertus ateiti Dievo akivaizdon ir melstis už kitus.“
Kai meldžiamės, mūsų maldos per mūsų vienintelį Tarpininką, Vyriausiąjį Kunigą ir Užtarėją kyla tiesiai į karališkąją Dievo sosto salę! Taigi paprastas veiksmas – susikaupti ir nulenkti galvą, sudėti rankas ir kalbėti su Dievu maldoje – yra kilni ir aukšta kunigiška privilegija. Kokia garbė! Ir Bažnyčios tarnų tarpininkavimas nebūtinas. Jau P. J. Špėneris, vienas liuteronų pietizmo pradininkų, pabrėžia, „kad visiems krikščionims, visiems be jokio skirtumo, priklauso dvasinės tarnystės“, kadangi „ne tik pamokslininkai, bet ir visi tikintieji Išganytojo yra padaryti kunigais, Šventąja Dvasia patepti ir pašaukti dvasiniams, kunigiškiems patarnavimams“ (Pia desideria, 1675).
Visada viena pagrindinių krikščionių maldos reikmių buvo netikinčiųjų atsivertimas. Kurį laiką atrodė, kad tos maldos neišklausomos. Juk Europos šalyse bažnyčios netenka vis daugiau narių – žemyne negailestingai plinta sekuliarizmas, religinis abejingumas ir neretai krikščionybės niekinimas.
Bet galbūt užtarimas vis dėlto veikia? Prieš metus britų savaitraštyje „Spectator“ žurnalistas, autorius bei krikščionybės apologetas Justinas Brierley‘us parašė straipsnį „A Christian revival is under way in Britain“ (Britanijoje vyksta krikščionių prabudimas), kuris buvo vienas skaitomiausias tų metų straipsnių šiame leidinyje. Prieš pusantrų metų pasirodė kitas minėto autoriaus straipsnis „The Surprising Rebirth of Belief in God“ (Stebinantis tikėjimo į Dievą atgimimas). Ir šių metų balandžio mėnesį Didžiosios Britanijos Biblijos draugija pirmą kartą jo teiginius patvirtina tvirtais statistikos duomenimis. Vienas tyrimo „The Quiet Revival“ (Tylus prabudimas) rezultatų tikrai stebina:
„Bažnyčios lankymas Anglijoje ir Velse auga. Tai yra stulbinantis dešimtmečius trukusių tendencijų ir prielaidų pokytis, o labiausiai išaugo jaunimo, ypač jaunų vyrų, skaičius. 2018 m. tik 4 proc. 18–24 metų jaunuolių teigė, kad bent kartą per mėnesį lankosi bažnyčioje. Šiandien šis rodiklis išaugo iki 16 proc., o jaunų vyrų – nuo 4 iki 21 proc. bei jaunų moterų – nuo 3 iki 12 proc. Dabar tai antra pagal tikimybę reguliariai bažnyčioje besilankanti amžiaus grupė.“ (www.biblesociety.org.uk/research/quiet-revival)
Didžiojoje Britanijoje dabar bažnyčias lanko 12 proc. gyventojų, palyginti su 8 proc. pagal 2018 m. duomenis, o tai reiškia augimą nuo 3,7 mln. 2018 m. iki 5,8 mln. 2024 m. – 56 proc. daugiau! Kaip paaiškinti tokį fenomeną? Ar už šio reiškinio slypi krikščionių maldos? Ar kažkas panašaus gali vykti ir Lietuvoje?
Mūsų karališkasis pašaukimas – skelbti Karaliaus darbus ir valdžią
Kaip Jėzaus Kristaus, mūsų Vyriausiojo Kunigo, kunigai mes vėl turime prieigą prie Dievo, melsdamiesi įeiname į Jo dangišką šventovę. Kaip karalių Karaliaus vicekaraliai ar atstovai mes esame pašaukti eiti į visą pasaulį ir skelbti Jo karaliavimą ar viešpatavimą.
Prisiminkime, kad Adomas buvo pašauktas Dievo vardu valdyti visą kūriniją, plėsti Dievo buvimo erdvę iki pasaulio pakraščių. Juk Dievas yra amžinasis visos žemės Karalius (Iš 15, 18), Jis viešpatauja visoms tautoms ir jas visas teis (Ps 9, 20–21). Kristus yra Dievas, „visų Viešpats“ (Apd 10, 36), Jam duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18). Jis yra viršum visko ir Bažnyčios galva (Ef 1, 22–23).
Visa kūrinija turi šlovinti Dievą, visos gyvenimo sferos pavaldžios Kristui. Dievas nori, kad žmonės Jį šlovintų visose gyvenimo srityse ir kad visur paklustų Jo nurodymams. Įsitikinimas, kad Kristus Viešpats tik Bažnyčioje, tik religinėje srityje, yra labai klaidingas. Dievui priklauso ne tik Bažnyčia, bet ir visas pasaulis.
Didieji krikščionybės mąstytojai visa tai patvirtino. Per Amsterdamo Laisvojo universiteto atidarymą 1880 metais Abraomas Kuyperis yra pasakęs: „Visoje mūsų žmogiškosios egzistencijos srityje nėra nė vieno kvadratinio centimetro, dėl kurio Kristus, kuris yra visų Valdovas, nebūtų šaukęs: „Mano!“ Kristaus karaliavimui jis skyrė net tris storus Pro Rege tomus. „Kristaus karaliavimas apima visus dalykus, kiekvieną žmogaus gyvenimo dalį, taip pat ir visuomenę“, – rašo Nyderlandų teologas, žurnalistas ir politikas bei pirmasis šio universiteto rektorius (Pro Rege 3).
Visai panašiai K. S. Luisas vienoje 1940 m. esė apie švietimą rašė: „Visatoje nėra neutralios žemės: į kiekvieną kvadratinį centimetrą, į kiekvieną sekundės dalį pretenduoja Dievas ir tam priešinasi šėtonas“ (Christian Reflections). Štai ir D. Bonhoferio žodžiai iš jo II Pasaulinio karo metu parašytos Etikos: „Bažnyčia neturi savo dispozicijoje dviejų įstatymo rūšių – vieno pasauliui, kito krikščionių bendruomenei, bet jos įstatymas yra vienintelis Dievo Įstatymas, apreikštas Jėzuje Kristuje, kurį ji turi skelbti visam pasauliui.“
Krikščionys yra kunigai, bet jie nėra visatos karaliai. Bažnyčia ir jos nariai neviešpatauja visiems. Krikščionių pašaukimas yra visam pasauliui paskelbti tiesą, kad Kristus yra Karalius – tokia mūsų karališkoji misija. Visa Dievo tiesa, „visi Dievo nutarimai“ (Apd 20, 27), skirti visiems viso pasaulio žmonėms. Todėl Bažnyčia privalo liudyti apie Dievo planą visai kūrinijai, skelbti tiesą, pagal kurią būtų matuojamos visos vertybės.
Petras savo laiške taip pat rašo, kad visi esame pašaukti „išgarsinti šlovingus [Dievo] darbus“ (1 Pt 2, 9; LBD). Jo darbai – tai Dievo sukūrimas ir apvaizda bei, žinoma, Jo išganymo veikla: mus, dvasiškai mirusius, Jis atgimdė ir suteikė gyvą viltį. Kodėl tikintieji, kurie turi dangaus pilietybę, vis dar gyvena žemėje? Todėl, kad turime visiems skelbti, kaip parašyta: „Skelbkite visoms tautoms: Viešpats yra Karalius!“ (Ps 96, 10; LBD) Ir skelbti turi visa Dievo tauta, visi tikintieji: Dievas ją sukūrė tam, „kad skelbtų mano šlovę“ (Iz 43, 21).
Viešpats yra viso pasaulio ir visų gyvenimo sferų (mokslo taip pat) valdovas. Tad krikščionių pašaukimas – tai drąsiai skelbti.