Apaštalas Paulius Laiško romiečiams 12 skyriaus 16 eilutėje kreipiasi į bendruomenę, ragindamas siekti vienybės: Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse. Jis trokšta, kad dėl tikėjimo persekiojama bendruomenė išsaugotų vienybę, vengtų „išpūstų“ dalykų, stengtųsi vieni kitiems patarnauti, darydami tai, kam kiekvienas yra pašauktas.
Vienybės poreikis bendruomenėje
To paties skyriaus 4–5 eilutėse apaštalas Romos bažnyčios tikintiesiems priminė, kad vietinė Romos miesto bendruomenė yra tarsi vienas kūnas, sudarytas iš daugelio tikinčiųjų, kurie yra to paties kūno nariai, tik atlieka skirtingus darbus Kristuje. Kad kūnas būtų stiprus ir galėtų veikti, reikalingos įvairios jo dalys: rankos ne tik apkabina, bet ir geba pamaitinti, akys mato, ausys girdi, kojos eina, o skrandis virškina maistą. Panašiai ir kiekvienas tikintysis bendruomenėje yra svarbus, nes kiekvienam suteikta vis kitokia tarnavimo dovana, kiekvienam Kristus patikėjo skirtingas funkcijas.
Tarnaudamas žemėje Viešpats Jėzus Kristus meldė Tėvą už apaštalus ir jų pasekėjus, kad jie būtų vieningi: Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei (Jn 17, 20–21). Jėzus meldėsi ne už atskirus žmones, bet už kiekvienos bendruomenės tikinčiuosius kartu – kad jie visi būtų viena, kad visi būtų bendruomenėje, prisidėtų prie Dievo darbo ir saugotų vieni kitus, rūpindamiesi vienas kito poreikiais bei tikėjimu.
Kodėl Jėzus meldžia Bažnyčiai vienybės? Jis matė galimas grėsmes: piktojo klastą, žmonių polinkį pulti į kraštutinumus, jų silpnumą, negebėjimą visapusiškai suprasti apreiškimą ir Dievo duotą žodį. Vieni nuoširdžiai seks ir ieškos Dievo veido, kiti siekdami savo tikslų manipuliuos ir suvedžios bendruomenes, treti nebus nuolankūs Kristaus tarnai, bet lyg samdiniai negailės Viešpaties kaimenės ir išsklaidys avis. Tam, kad bendruomenė gyvuotų, jos nariams teks išmokti išsakyti tiesą su meile, išgirsti vienam kitą, saugoti vienybę.
Harmonijos svarba
Žvelgdamas į mūsų aptariamą eilutę (Rom 12, 16), teologas Džonas Stotas joje mato raginimą bendruomenėje siekti harmonijos. Žodis „harmonija“ kalba apie skirtingų ar net priešingų aspektų dermę, padeda suvokti, kad kiekvienas kūno narys atlieka tai, ką Viešpats jam pavedė, ir savo dvasia, siela bei veiksmais siekia bendro tikslo. Bažnyčią galima palyginti su orkestru, kurio kiekvienas narys, naudodamas jam patikėtą muzikos instrumentą, atlieka savo partiją, visų bendrai atliekamam kūriniui suteikdamas ypatingą atspalvį, o klausytojui dovanodamas naują pojūtį, išgyvenimą ar vesdamas į apmąstymus.
Kiek iš tiesų mes suvokiame, kad, būdami skirtingi savo siela ir kūnu, mąstymu ir gabumais, mes visgi esame reikalingi vienas kitam ir Dievo numatytam darbui atlikti? Mes esame pašaukti ne tik žavėtis Kristumi ir Jo Evangelija, bet ir būti Jo įrankiais. Išgirdę Evangelijos žinią ir suvokę savo pašaukimą, turime būti dėkingi už Kristaus kryžių ir tarnauti Dievui pasaulyje. Juk muzikos instrumentas nesuskambės, jei nebus juo grojančiojo, o suteikta dovana neatneš vaisiaus, jei nebus panaudota. Kristus ieško vaisiaus ir mūsų gyvenime, tai byloja 1-oji Laiško romiečiams 12 skyriaus eilutė: <...> prašau jus, broliai, dėl Dievo gailestingumo savo kūnus aukoti kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, – tai jūsų sąmoninga tarnystė arba „sėjama gyvoji sėkla“ teisumui ir meilei išreikšti.
Nuolankiai priimkime vienas kitą
Džonas Stotas teigia, kad Pauliaus raginimą būkite vienminčiai tarpusavyje pažodžiui būtų galima versti ir taip: „vienodai mąstykite vienas apie kitą.“ Ne, tai nėra raginimas būti vienodiems, nes taip apaštalas prieštarautų pats sau: ką tik rašė, jog esame bendro tikslo siekiantys skirtingi nariai, atliekantys skirtingus uždavinius. Visgi tai labai svarbi žinutė: vienodai nuolankiai mąstykime vienas apie kitą. Tu esi Dievo vaikas, ir aš esu Dievo vaikas. Kartais aš suklystu, kartais suklysti tu. Jei Dievas pasigailėjo tavęs, tai, žinok, Jis pasigailėjo ir manęs. Jei mane galima pakoreguoti, tai ir tave turėtų būti galima pakoreguoti. Jei tu suklydęs gali gauti atleidimą iš malonės, tai ir aš suklydęs galiu gauti atleidimą iš malonės.
Mes visi turime saugoti dvasios vienybę taikos ryšiais, o tai reiškia esminiuose dalykuose sutarti, jog priklausome vienam kūnui: Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką (Ef 4, 4–7). Mes esame vienas kūnas, to paties Dievo Tėvo vaikai, turintys tą pačią Dvasią, viltį, tikėjimą, krikštą, išgelbėjimą, nors esame gavę skirtingus malonės saikus. Ši nuostata – Būkite vienminčiai tarpusavyje. Negalvokite apie didelius dalykus, bet sekite nuolankiaisiais. Nebūkite išmintingi savo akyse – be galo svarbi konfliktinėse situacijose, kai dėl skirtingų nuomonių kyla įtampos ir grėsmė įsitraukti į kovą.
Nė vienas iš mūsų nesame privilegijuotas. Laiške romiečiams apaštalas Paulius sako: Juk Dievas nėra šališkas (Rom 2, 11), ir apaštalas Jokūbas įspėja neturėti išankstinės nuostatos ir neišskirti žmonių: <...> bet, jeigu atsižvelgiate į asmenis, darote nuodėmę ir esate įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai (Jok 2, 9). Mums nėra leista nemandagiai elgtis su jokiu žmogumi (nes, kad ir kas jis būtų, jis nešioja Dievo atvaizdą), ypač jei jis yra to paties Tėvo vaikas.
Susidūrus su skirtingomis pažiūromis
Vienoje bendruomenėje manoma, kad galima krikštyti vaikus, ir teigiama, jog apie tai rašoma Šventajame Rašte. Kita bendruomenė mano, kad vaikus reikia laiminti ir pavesti Dievo globai, kol jie suaugs ir patys sąmoningai priėmę Kristų pasikrikštys Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, ir tai grindžia tuo pačiu Šventuoju Raštu. Vienoje bendruomenėje praktikuojama „kalbų“ dovana, kitoje, vėlgi remiantis Biblija, teigiama, kad Dvasios dovanos baigėsi. Viena bendruomenė puoselėja pacifistines nuostatas, kita pritaria tam, jog jų jaunuoliai tarnautų kariuomenėje, policijoje, būtų teisėjai, politikai, bet ir vieno, ir kito požiūrio besilaikantys gali nuklysti į kraštutinumus. „Visgi ir vieni, ir kiti myli Kristų, gyvena Jam bei Jam miršta ir yra Viešpaties“ (Rom 14, 8), – ryžtingai prabiltų Paulius, atskleisdamas nesutarimo paviršutiniškumą. Rašydamas apie tokias situacijas Timotiejui, Paulius perspėja, kad joms iškilus Dievo tarnas turi išsaugoti kantrybę bei pagarbą ir išlikti malonus: O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie sukelia kovas. Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, – rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valiai (2 Tim 2, 23). Patarti, perspėti, nukreipti gali tik būdamas kantrus ir romus. Tačiau, net jei nepavyks, nesivelk į ginčus, nekovok, leisk žmogui turėti savo nuomonę ir palik Dievui vietos jį pamokyti.
Blogiausia yra manyti, kad tu turi tiesos monopolį, žinai visą tiesą, ir nutildyti klausiantįjį, paniekinti jo klausimą. Juk Paulius sako: Nebūkite išmintingi savo akyse (Rom 12, 16). Šių dienų visuomenėje įprasta nutildyti pašnekovą, pasitelkiant emocinį „užtaisą“, kad būtų išvengta diskusijos, nors, anot teologo Holgerio Lahayne, diskusijos yra krikščioniškojo pasaulio bruožas. Emocinis manipuliavimas, kaip pastebi H. Lahayne straipsnyje „Lemiama grandis. Ar dar mokame pagrįsti savo nurodymus?“, pasižymi tokia pozicija: „Esu pasipiktinęs – kodėl turėčiau savo poziciją aiškinti? Stoviu gėrio pusėje – kam tie argumentai?“
Skaitydami Bibliją matome, kad ir apaštalai ginčijasi, ilgai diskutuoja, susidūrus skirtingoms nuomonėms, ar įtikėjusius pagonis reikia apipjaustyti. Ta diskusija pasitarnavo pozicijų ir evangelinės nuostatos, jog Kristaus malonė išgelbėjimui to nereikalauja, įtvirtinimui, ir buvo prieita prie išvados, jog pagonių apipjaustyti nereikia (žr. Apd 15 sk.).
Tikintieji neturi būti vienodi, jie turi turėti laisvę mąstyti. Nėra nė vieno žmogaus žemėje, kuris viską galėtų iki galo žinoti. Nėra nė dviejų asmenų, visiškai vienodai suprantančių įvairius dalykus. Net ir Petras ne viską suprato Pauliaus laiškuose (žr. 2 Pt 3, 16), tad kas galėtų padėti? Manau, tiesa atrandama tik tuomet, kai mes nuolankiai priimame vienas kitą ir diskutuojame.