Po vasaros pavargusi saulė - kaip per pratęsimą žaidžiantis krepšininkas mėšlungio traukiamais raumenimis - dar stengiasi mus šildyti, šviesti, teikti gyvybę ir džiaugsmą.Tačiau į mokyklas sugrįžę mokiniai, o kartu su jais į miestus parvykę miestelėnai užtvirtina vasaros pabaigą ir rudens pradžią.
Kad ir kaip besiilgėtume ir gedėtume pasibaigusios vasaros, jos nesugrąžinsime. Tad belieka tik šios alternatyvos: beprasmiškai gailėtis vasaros, o kartu ir savęs arba nukreipti žvilgsnį į išskrendančių paukščių voras ir atrasti šiame vaizde ir laike džiaugsmo ir savito grožio.
O ruduo turi kuo nuraminti ir pradžiuginti liūdnąjį, mirgančių įvairiaspalvių medžių lapų spalvų ir kvapų sūkuryje besiblaškantįjį. Vienas gražiausių šio stebuklingo metų laiko dovanų yra rūkai. Ruduo šio grožio nešykšti, o miestai ir pievos, miškai ir slėniai pabunda paskendę rūkuose.
Rūkai man primena žiovaujantį vaiką, kuris tyliai ir nepastebimai grimzta į saldų miegą. Rūkas - tai pasiruošimas miegui, tai sapno preliudija, o gal jau ir pats sapnas. Rudens rūkai tai gamtos žiovulys prieš miegą, prieš apmirimą. Rūkai baltais, išnykusių kontūrų ir šešėlių apsiaustais siūtas gamtos rūbas, kuris paslaptimi pridengia įprastus laukus ir pievas, paverčia juos nepažintos didybės paslaptimi. Rūkas - lipšnus ir tvirtai trapus audeklas, kaip bobų vasaros voratinklis, įvilioja ir įpina mus į paslapties bei mistikos pasaulį. Gamta mus pakviečia į mistiką. Ji kalba apie mums žinomo pasaulio nepažinumą, to pažinimo ribas, paslaptį, kuri išlieka kaip iki galo nepažinios tikrovės spaudas.
Neapsigaukime manydami, kad jau atskleidėme visas paslaptis, ar teigdami, kad racionalumu jas galime įveikti. Juk iš viduramžiškų ežerų ir girių Apšvietos išvaikytos pabaisos, raganos ir šmėklos pas mus sugrįžo kitais pavidalais ir pavadinimais. Mūsų pasaulis lieka pilnas paslapčių.
Žvelgdamas į vaiko akis aš regiu paslaptis. Kai bendrauju su dešimtmečiais pažįstamu bičiuliu negaliu atsistebėti, kodėl man (tikiu ir jam) vis dar gera būti kartu. Nuostaba pagauna mane net žvelgiant į save patį, kai situacijos ir gyvenimo įvykiai mane patį atveria kaip dar neįmintą mįslę.
Visos mažos paslaptys, kurias randu gamtoje, savyje ar kituose veda mane link didžiausios paslapties, kurią įminti mane kviečia tikėjimas. Dievas yra slėpinys, kuris yra gražesnis, gilesnis ir paslaptingesnis už rudens ryto rūkus. Jis kviečia mane į kelionę. Tikėjimas yra kelionė, paslapties įminimo kelionė. Tikėjimas - tai atsakymo paieškos. Tikėjimas nėra beviltiška kelionė niekur. Tai kelionė į tikslą, tai esamo atsakymo paieškos, tai uždavinys, kuris turi sprendimą.
Tad mokiniai, studentai, dirbantieji ar jau po jų besiilsintieji, sustokite rytą. Sustokite minutei pakelėje ar ant tilto. Atsigerkite rudens ryto gaivos. Pamaitinkite savo širdį ir vaizduotę ryto rūkų vaizdais ir paslaptimi. Te jie palydės jus kelyje.