Apaštalas Paulius, rašydamas Galatijos tikintiesiems, parodė jiems ir visiems vėliau šį laišką skaitysiantiems tikinčio žmogaus gyvenimo kelią.
Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų. Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia – priešingo kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte. Bet jei jūs Dvasios vedami, nebesate įstatymo valdžioje (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 5 skyriaus 16–18 eilutės).
Kaip mes, skaitydami šį apaštalo laišką po dviejų tūkstančių metų, turėtume suprasti jo pamokymą? Ką reiškia žodžiai „gyvenkite Dvasia“? Ar mums, gyvenantiems dvidešimt pirmame amžiuje svarbu nevykdyti kūno geismų, kai iš visų pusių skamba raginimai savęs nevaržyti ir leisti sau viską, ko užsigeidi? Ar apaštalo žodžiai nepaseno? Ar tai nėra atgyvenęs moralizavimas?
Atidžiau pasižiūrėję į apaštalo raginimą turėtume pamatyti, kad jo žodžiai kalba ne apie pasenusią praeitį, bet apie prasidėjusią ateitį. Apaštalas rašo galatams, kad pasiduodami Dievo Dvasios vadovavimui jie bus laisvi nuo moralistinių taisyklių ir, kalbant šių laikų žodžiais, gyvens autentišką gyvenimą. Tai nevyks be kovos, nes, kol gyvename šiame pasaulyje, susiduriame su įvairiausiais geiduliais, kurie kovoja prieš sielą. Patikėjus Jėzumi Kristumi bei pažinus Kūrėjo malonę tenka kovoti vidinę kovą tarp kūniškumo ir Dvasios.
Visi žmonės nori būti laimingi ir laisvai bei nesivaržydami elgtis, bet, pasirodo, gyvenant šiame pasaulyje tai neįmanoma, nes atsiribojus nuo Kūrėjo trumpalaikė nevaržomos laisvės iliuzija baigiasi begaline neviltimi. O jeigu patys bandome save suvaldyti, užsikrauname nepanešamą moralizmo naštą, nes savo jėgomis bandydamas laikytis moralės normų joks žmogus nesugebės patikti Kūrėjui. Be tiesos pažinimo nėra išeities iš šio užburto rato. Abiem būdais – siekdami nevaržomos kūniškumo laisvės ar vadovaudamiesi tramdančiomis moralės taisyklėmis – nepabėgsime nuo juodos nevilties.
Yra tik viena išeitis – įsikibti į ištiestą gelbstinčią Kūrėjo ranką ir patikėti Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Kai patikime gerąja Dievo žinia apie dovanotą malonę, kurios niekas pats negali užsitarnauti, Dievo Dvasia tampa kasdieniu mūsų vadovu ir moko mus įveikti prieš sielą kovojančius geismus.