Kai pirmą kartą išgirdau, kad kiekvienas žmogus siekia šlovės, ir tai yra jo pagrindinis poreikis, nenorėjau su tuo sutikti. Pats žodis „šlovė“ man siejosi su ypatingo dėmesio troškimu, su noru išsiskirti, būti reikšmingesniu ar pranašesniu už kitus. Nejauku būdavo girdėti net teiginį, kad Dievas viską sukūrė savo šlovei, nes neigiamas žodžio „šlovė“ atspalvis sudarydavo įspūdį, tarsi Kūrėjas būtų koks garbėtroška. Kitaip į žodį „šlovė“ ėmiau žiūrėti, kai pagalvojau, kad jo priešybė yra žodis „gėda“. Dievas tikrai nieko nekūrė savo gėdai.
Mąstydamas apie tai ir žiūrėdamas, ką šiuo klausimu sako Šventasis Raštas, ėmiau įsiklausyti į išgirstą mintį, jog visi žmonės ieško bei siekia šlovės, ir matyti, kad aš nesu išimtis. Iki tol nebuvau sau sąmoningai įvardijęs giliausio vidinio poreikio, į kurį įvairiais būdais, pats to nesuprasdamas, stengiausi atsakyti.
Naujai suskambo daug kartų skaityti ir mintinai žinomi Šventojo Rašto žodžiai: [...] visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės (Laiško romiečiams 3 skyriaus 23 eilutė). Atrodė, jog labai gerai žinojau šiuos apaštalo Pauliaus žodžius ir visiškai sutikau su tokiu jo teiginiu, bet vis dėlto nemačiau, kaip jie paaiškina mano kasdienius siekius bei poelgius.
Šventasis Raštas apreiškia, kaip buvome sukurti, kas mums buvo suteikta ir kaip, tai praradę, įvairiausiais būdais stengiamės susigrąžinti prarastą lobį. Jeigu savęs paklaustume, kokį esminį dalyką esame praradę, vargu ar pasakytume, kad Dievo šlovę. Žodžiai „Dievo šlovė“ skamba religiškai ir atrodo nesusiję su kasdieniu gyvenimu. Ką bendro jie turi su noru daugiau uždirbti, gražiau atrodyti, turėti patogesnius namus, pasiekti aukštesnę socialinę padėtį, įgyti geresnį išsilavinimą, aukštesnę kvalifikaciją, rasti laimę ir dar su daugeliu kitų dalykų?
Vienoje Šventojo Rašto psalmėje skaitome: Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai (Psalmių knygos 8 skyriaus 3–5 eilutės). Psalmės autorius kalba apie tai, kokius mus, žmones, sukūrė mūsų Kūrėjas. Įkvėptas Dievo Dvasios psalmininkas apmąsto Pradžios knygoje užrašytą žmonijos sukūrimo istoriją. Kai Dievas sukūrė pirmuosius žmones, Jis vainikavo juos garbe ir šlove. Kūrėjo duota garbė ir šlovė yra tikrojo žmogiškumo dalis. Ji neįsigyta ir neužsitarnauta, bet suteikta sukūrimo dieną. Tačiau pirmieji mūsų tėvai, patikėję melu, ją prarado. Kaip tai atsitiko, skaitome trečiame Pradžios knygos skyriuje.
Kūrėjo suteikta šlovė neatskiriama nuo tikėjimo tiesa, todėl nepaklusę Dievo žodžiams mūsų protėviai neteko dovanotos šlovės. Nuo tada visi žmonės patys stengiasi susigrąžinti prarastą šlovę. Dabar tai skamba kaip legenda, bet mes visi kasdien gyvename su ta netektimi. Kiekvienas kažko siekiame ir vis negalime pasiekti. Gyventi be Dievo dovanotos šlovės žmogui yra nenatūralu. Mes nebuvome sukurti tokiam gyvenimui. Tačiau labai retas žmogus taip įvardija savo esminį poreikį. Paprastai nesiejame savo kasdienio elgesio su mintimi, kaip mes buvome sukurti. Net nenorime sutikti, jog esame praradę kažką, ko trūkumą nuolatos išgyvename, visokiausiais būdais bandome savo jėgomis ir įvairiais pakaitalais kompensuoti prarastąją šlovę ir niekaip nesugebame to padaryti. Turima pasaulėžiūra ir puikybė neleidžia patikėti tokia savo padėtimi.
Tiesa, jog Dievo šlovė neužtarnaujama ir neįgyjama savo pastangomis, mus trikdo, nes prieštarauja turimam įsitikinimui, kad šlovę privalome užsitarnauti. Todėl mums taip sunku suprasti Jėzaus Kristaus pasakytus žodžius: Iš tiesų sakau jums: kas nepriims Dievo karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją! (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 17 eilutė). Kūdikis nėra nieko užsitarnavęs. Jam viskas duodama dovanai, iš malonės. Dievo karalystė neatskiriama nuo Dievo šlovės. Kas priima Dievo karalystę, priima ir Jo šlovę.
Tą pačią mintį, tik kitais žodžiais, Kristus pasakė pradėdamas Kalno pamokslą: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra Dangaus karalystė (Evangelijos pagal Matą 5 skyriaus 3 eilutė). Kai pripažįstame tikrovę, kad esame beviltiškoje padėtyje ir niekaip negalime patys susigrąžinti prarastos Dievo šlovės, tampame atviri malonės dovanai. Užsidirbti galinčiam žmogui nereikia malonės. Jam priklauso atlygis už atliktą darbą. Turtingas neprašo ir nepriima išmaldos. Tik tas, kuris suvokia savo tikrąją padėtį, jog stokoja Dievo šlovės ir neturi jokios galimybės pats ją susigrąžinti, pripažįsta savo skurdą ir atsiveria neužtarnautai Kūrėjo malonei.
Prarasta Dievo šlovė mums grąžinama per tikėjimą Jėzumi Kristumi – Dievu Sūnumi, tapusiu žmogumi, Dievo Tėvo valia paaukojusiu save už mūsų nuodėmes. Tik Kristus, per tikėjimą Juo, panaikina mūsų gėdą ir sugrąžina mus į šlovingą Dievo karalystę. Jėzaus auka už mūsų nuodėmes – tai neišmatuojamai didelė kaina, kurią sumokėjo pats Kūrėjas, kad galėtų melo pavergtiems savo kūriniams sugrąžinti prarastąją šlovę.
Kodėl daugelis žmonių priešinasi tiesai apie Dievo Sūnaus auką už pasaulio nuodėmę? Kodėl, nė nesuprasdami, jog trokšta prarastos Dievo šlovės, patys savo jėgomis bando nesėkmingai spręsti niekur nedingstančią problemą, o vienintelį tikrąjį jos sprendimą atmeta?
Apaštalas Paulius savo laiškuose taip atsako į šį klausimą: O jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems, kuriems šio amžiaus dievas apakino protus, – netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 4 skyriaus 3–4 eilutės). Jų protas aptemęs, jie atskirti nuo Dievo gyvenimo dėl savo neišmanymo bei širdies suakmenėjimo (Laiško efeziečiams 4 skyriaus 18 eilutė). Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius (Laiško romiečiams 1 skyriaus 25 eilutė). Apaštalo žodžiai šiandien gali pasirodyti nejautrūs, įžeidžiantys ar tiesiog kaip praeities atgyvena. Tačiau taip nėra. Įkvėptas Šventosios Dvasios Paulius įvardija tikrąsias žmonių dvasinio aklumo priežastis, nes be teisingos diagnozės neįmanomas ir tinkamas gydymas. Apaštalas kalba tiesą su meile, ne žemindamas ar niekindamas, bet žinodamas, jog nėra kito būdo sugrįžti į gyvenimo kelią, kaip tik pripažinti, kad nuo jo nuklydai.
Kristaus auka atrodo nepriimtina, nes neaišku, kodėl jos reikėjo. Kai melas apakina, nuodėmės bjaurumas bei pražūtingumas tampa nebematomi, o tuomet nebesuprantamas ir teisingas Kūrėjo nuosprendis: atpildas už nuodėmę – mirtis. Atrodo, už ką turėtume mirti ir kodėl Kūrėjas negali mums atleisti be nekalto asmens pasiaukojimo už mus?
Pasirodo, atleisti nusikaltėliui ir nepažeisti teisingumo labai brangiai kainuoja. Kažkas kitas, niekuo nenusikaltęs, savo noru turi prisiimti nusikaltusiajam skirtą nuosprendį. Tam, kad nepažeidęs teisingumo galėtum prasiskolinusiam žmogui atleisti jo skolą, turi pats ją sugrąžinti skolintojui.
Mes neįsivaizduojame, koks baisus nusikaltimas yra kūriniui paniekinti teisingą, mylintį, visada tiesą sakantį savo Kūrėją ir pačiam sėstis į Jo vietą. Todėl į konkrečius istorinius įvykius – Kristaus gimimą, tarnystę, nukryžiavimą, mirtį bei prisikėlimą – žiūrime kaip į pasakojimą, nesusijusį su mūsų kasdienybe. Tačiau kokia nuostaba ir džiaugsmas aplanko, kai aptinkame, jog tai, ką manėme esant su mumis nesusijusiu dalyku, yra tikrasis atsakymas į nesibaigiančias paieškas. Jėzus Kristus iš tiesų mirė vietoj kiekvieno iš mūsų, kad galėtų atvesti mus į prarastąją šlovę.
Kai pamatome ir pripažįstame, jog esame verti teisingos Dievo bausmės, ir atrodo, jog nebėra jokios vilties jos išvengti, mus nustebina Jo gailestingumas ir malonė. Sukrėsti Jo gerumo mes atsiveriame savo Kūrėjui ir kartu su visais, pažinusiais tiesą, sakome: per Jėzų Kristų Jam šlovė per amžius!