Esu kely…
2011 04 03
Esu kely… ir tirpsta mano laikas,
o slėnio sutemose kelias tuoj nuskęs –
ir nežinau, kur jis mane nuves –
o aš jaučiuos tartum paklydęs vaikas,
širdim ištroškusia vis ieškantis Tavęs,
nes Tavo ištartu Žodžiu esu sutvertas
ir skaistintas Tavąja ugnimi –
ir laistytas malonės lietumi,
kad meilės Tavo dovanotos būčiau vertas –
už viską, ką turiu – dėkočiau širdimi…
Todėl esu kely – dar neatėjo laikas
palikti slėnio sutemas, kur kelias pasislėps –
ir eisiu ten, kur Tavo meilė lieps,
laimingas, kad esu aš Tavo vaikas,
pašauktas Tavo mylinčios širdies.
Dėl Tavęs
2010 10 11
Per tamsą nevilties – tą netikėjimo bedugnę
ir per ledinį baimės šaltį vėl Tu ateini,
ištiestu meilės tiltu atneši Tu skaisčią ugnį
į širdį mano šaltą – ją atgaivini
ir leidi man iš naujo suliepsnoti
nuskaistinančia širdį ugnimi –
vėl mokai, kas sudeginta aukoti
ir eit kvieti tiltu su Tavimi
į ten, kur šalta, kur tamsi bedugnė,
užnėrus vilčiai savo grandines –
kvieti ten nešti Tavo meilės ugnį
ir toj ugny sudegti – dėl Tavęs…
Tas šaltas ir žvarbus lietus…
2010 10 22
Tas šaltas ir žvarbus lietus…
tas rudeninis vėjas
širdies išklibina vartus
taip nelaiktai atėjęs.
Ir aš matau – tas pats esu,
kaip ir prieš šimtą metų –
kažkur skraidau tarp debesų
ir vėl save pametęs,
kaip lapas klevo nuo šakos
atplėštas – be gyvybės
vėl ieškau Tavo Artumos,
Tavo širdies ramybės,
kur vėl galiu save atrast
prigludęs Tau ant delno –
tik Tau vienam mane suprast
tik Tu gali taip švelniai
mylėt, žvarbus lietus kai plaus
ir plaks vėl šaltas vėjas
ateiki, Viešpatie, prašau –
atleisk man pagailėjęs,
priglausk paklydusį, priimk
ir vėl į savo širdį
ir niekada daugiau neleisk
nuo jos man atsiskirti.
Linas Poniškaitis
Iš eilėraščių knygos „Akmuo šuliny“