Liuteris ir Erazmas apie (ne)laisvą valią
XVI a. pradžioje žymiausias iš humanistų ir svarbiausias to laikotarpio intelektualas buvo D. Erazmas Roterdamietis (1466/69–1530). Jis taip pat matė negeroves Bažnyčioje, pasisakė už reformas ir simpatizavo Liuterio mokymui. Tačiau netrukus išryškėjo takoskyra tarp reformos ir Reformacijos šalininkų. 1524 m. Erazmas išleido veikalą Apie laisvą valią (lot. De libero arbitrio diatribe sive collatio), o po metų (prieš penkis šimtus metų!) Liuteris atsakė savuoju – Apie nelaisvą valią (De servo arbitrio).
Abiejų intelekto milžinų ginčas išliko vienu svarbiausių visos teologijos istorijoje! Liuteriui ginčytinas klausimas buvo „rimtas, būtinas ir amžinas dalykas“. Anot jo, reikia suprasti, „ką valia gali padaryti dėl išganymo“. Nuo šio atsakymo priklauso ir mūsų suvokimas, ką geba ir veikia Dievas bei kokia yra malonė.
Erazmas savo veikale laisvą valią apibūdina taip: „Aš laisvą valią suvokiu kaip žmogiškosios valios jėgą, dėl kurios žmogus gali priimti dalykus, vedančius amžinojo išgelbėjimo link, arba nuo jų nusigręžti.“ Prieštaraudamas Erazmui, Liuteris pabrėžia, „jog laisvoji valia be Dievo malonės yra ne laisva, o tikrų tikriausia blogio vergė ir kalinė, iš savęs niekaip negalinti linkti į gėrį.“ Anot reformatoriaus, „mūsų supratimas yra taip užtemdytas, kad nesame pajėgūs pažinti Dievą ir Jo valią daugiau, nei galime suvokti ir vykdyti Dievo darbus. Be to, mūsų valia yra taip baisiai sugadinta, kad nesame pajėgūs pasitikėti Dievo malone ir Dievo bijoti. Dėl to gyvename abejingume, neapkenčiame Dievo žodžio ir Jo valios, esame valdomi savo kūno geidulių ir stiprių aistrų“.
Žmogus gyvena tarsi įkalintas savo nuodėmingume, neturėdamas nė menkiausios galios pats išsigelbėti. Šį žmogaus bejėgiškumą prisidėti prie išganymo Liuteris laikė savo mokymo „pagrindiniu dalyku“! Dėl to ir Erazmą pagiria, kad jis „vienintelis iš visų pats ėmėsi domėtis šiuo klausimu“ bei „pats taip pagavo reikalo esmę“.
Sekdamas Augustinu, Liuteris taip pat laikėsi įsitikinimo, kad puolęs žmogus giliai širdyje nenori, jog Dievas egzistuotų, – pats žmogus nori būti Dievas ir savo gyvenimo viešpats. Tariamai laisva valia yra pavergta šios stabmeldystės arba netikėjimo, kuris „apsigyveno ir karaliauja valios ir proto pilyje“. Erazmas kaip Renesanso humanistas ir katalikas galvojo, kad žmogus aukštesniais gebėjimais (valia ir protu) geba ir turi bent atsiverti Dievo malonei. O Liuteris prieštaravo: „Laisva valia nieko negali padaryti savo jėgomis, išskyrus nuopuolį, ir nieko negali padaryti, išskyrus nusidėti.“ Todėl „nė vienas žmogus, išskyrus tą, kurį persmelkia Šventoji Dvasia, netiki ir netrokšta amžinojo išgelbėjimo, net jei viešai tai tvirtina žodžiu ir raštu“.
Puolęs, bedievis žmogus, anot Liuterio, yra nelaisvas, nes miręs savo nuodėmėse (Ef 2, 1). Kaip lavonas pats savęs niekaip negali reanimuoti, taip ir bedievis negeba savo jėgomis atstatyti santykio su Dievu. Žinoma, ir dvasiškai miręs žmogus veikia bei turi norų. Jis nėra verčiamas nusidėti, bet neišvengiamai nusideda. Valia egzistuoja ir veikia, bet yra bejėgė pakeisti laivo kursą išganymo link: „Valia negali pasikeisti ir atsigręžti kitur [į Dievą].“
„Bedievis yra [...] visiškai atsigręžęs į save, jis neklausia apie Dievą ir nesirūpina Dievo reikalais. Jis siekia savo galios, savo šlovės, savo darbų, savo žinių, savo įgūdžių ir apskritai savo karalystės ir nori ja ramiai mėgautis [...]. O per Evangeliją ateina Stipresnysis, kuris nugali netrukdomą rūmų šeimininką.“
Anot Liuterio, egzistuoja „dvi karalystės – šėtono ir Kristaus“. Tad valia yra arba pavergta šėtono, arba išlaisvinta, ir išgelbėtas žmogus noriai paklūsta naujam šeimininkui – Kristui. Vienoje vietoje Liuteris panaudoja tais laikais žmonių gerai žinotą palyginimą – žmogus yra tarsi darbinis gyvulys: „Kai Dievas ant jo sėdi, jis eina ten, kur Dievas liepia. Ir ne nuo jo valios priklauso, koks raitelis ant jo užsės. Veikiau patys raiteliai [šėtonas arba Kristus] varžosi, kad jį užvaldytų ir išlaikytų savo valdžioje.“
Kodėl ši tema Liuteriui taip labai rūpi? Jis iš visų jėgų stengiasi, kad žmogus suprastų, „jog jo išganymas galų gale nepriklauso nei nuo jo paties galių, norų ir pastangų, nei nuo valios ir veiksmų, o priklauso vien tik nuo sprendimo, ketinimų ir valios bei veiksmų kito asmens, kuris yra Dievas“. Kai žmogus tai supranta, tampa „visiškai pažemintas“. Tokios būsenos jis nustoja save vaizduotis geresniu ir nebemėgina sau įteigti „bent šiuo tuo dar galįs prisidėti prie savo išganymo“.
Ir kituose darbuose reformatorius kategoriškai neigia žmogaus gebėjimą pasiruošti Dievo malonei, laisvai ir savo jėgomis apsispręsti tikėti bei įgyti išganymą. Dar viena citata iš veikalo Apie nelaisvą valią: „Tačiau žmogus gali visiškai nusižeminti tik tada, kai žino, kad jo išgelbėjimas visiškai nepriklauso nuo jo galių, ketinimų, pastangų ir jo paties valios, jo darbų, o priklauso tik nuo kito, t. y. tik Dievo, sprendimo, ketinimų, valios ir darbų. Kol jis įtikina save, kad gali nors truputį prisidėti prie savo išganymo, kol lieka pasitikintis savimi ir visiškai nenusivilia savimi, tol jis nėra nusižeminęs prieš Dievą.“
Iš esmės Liuteris taip ryžtingai kovojo prieš Erazmo mokymą tam, kad apgintų malonę arba tiksliau: (lot.) sola gratia – [žmogus išgelbėtas] vien iš malonės. Malonė tam ir reikalinga arba „todėl suteikiama malonės pagalba, nes laisva valia pati nieko negali padaryti ir [...] negali norėti nieko gero. Šlovinant malonę ir skelbiant malonės pagalbą, kartu skelbiamas laisvosios valios nepajėgumas“, – rašo reformatorius.
Iš tiesų Erazmas ir kt. stengiasi „kuo mažiau priskirti laisvai valiai“ – bet vis tiek bent šį tą priskiria! „Vis dėlto jie moko, kad teisumą ir malonę galime įgyti ir su tokiu mažu kiekiu. Ir jie niekaip kitaip neišsprendžia klausimo, kodėl Dievas šį išteisina, o tą palieka, kaip tik nustatydami laisvą valią, t. y. kad šis pasistengė, o anas nepasistengė.“ Bet tuomet kyla štai toks klausimas: „Jei aš gaunu Dievo malonę savo pastangomis, kam reikalinga Kristaus malonė, kad galėčiau ją priimti? [...] Malonė netoleruoja šalia savęs mažo gabalėlio ar laisvos valios galios.“
Malonė turi būti aktyvi, veiksminga, ištraukianti įkalintą, pavergtą žmogų iš velnio glėbio. Juk „bedievis neateina, net ir išgirdęs žodį, jei Tėvas jo nepatraukia ir neišmoko viduje, o tai Jis padaro duodamas Dvasią“. Per Dvasią ir iš malonės Dievas turi perkelti žmogų į Kristaus karalystę. „Į ją mus atveda ne mūsų jėgos, bet Dievo malonė, kuria esame išlaisvinti iš dabartinio tuščio pasaulio ir išplėšti iš tamsos valdžios.“