Tada ir dabar

Šventajame Rašte Pradžios knygoje skaitome apie Kūrėjo teismą – visuotinį tvaną. Daugelis žmonių šį pasakojimą apie tvaną laiko mitu ar legenda, tačiau ką mums kalba ši Biblijos istorija?

Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų. Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius (Pradžios knygos 6 skyriaus 11–12 eilutės).

Tik vienas žmogus vardu Nojus nebuvo pasidavęs visuotiniam sugedimui ir nepaniekino savo Kūrėjo. Dievas kalbėjo jam: Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. <...> Pasidaryk arką (laivą) iš sakuoto medžio, <...> Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. <...> Į arką įeisite tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi. Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius – patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi (ten pat, 13–14 ir 17–19 eilutės).

Kūrėjas nustatė ribas savo kūriniams, kurių jie neturi peržengti. Tvanas neatėjo be perspėjimo. Nojus su sūnumis laivą statė ilgai – dešimtmečius, o gal ir visą šimtmetį. Paklaustas, ką daro, jis kalbėjo apie ateisiantį tvaną, tačiau jo amžininkai nekreipė į tai dėmesio.

Šis Rašto pasakojimas turi ne tik istorinę, bet ir simbolinę pranašišką prasmę. Evangelijoje pagal Matą skaitome Jėzaus Kristaus žodžius, pasakytus artimiausiems Jo pasekėjams: <…> Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Evangelijos pagal Matą 16 skyriaus 18 eilutė).

Kaip tada Nojus ilgai statė išgelbėjimo laivą, taip dabar jau du tūkstantmečius Kristus stato savo Bažnyčią. Kaip tuomet žmonės paniekino Kūrėjo perspėjimą, taip ir dabar daugelis žmonių nekreipia dėmesio jau į du tūkstantmečius skambančią Evangelijos žinią: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16–18 eilutės).