Taigi tu, mano vaike, stiprėk Kristaus Jėzaus malone… (2 Timotiejaus 2, 1)
LAISVAI tautai visuomet kyla grėsmė įstumti į pavojų savo laisvę, priimant aibę gal ir nedidelių, bet ją labai ardančių sprendimų. Religijos srityje teisingi sprendimai dar reikšmingesni, tiesiog kritiškai svarbūs!
Nerimą kelią milijonų protestantų atsainumas ir abejingumas – taip jie šiandien žiūri į turimą religinę laisvę. Paleisti laisvai eiti, jie savaitgaliais traukia prie ežerų, į kalnus ir paplūdimius žaisti, žvejoti ir degintis. Jie traukia ten, kur šaukia širdis, o prie maldingųjų būrio prisideda tik tada, kai ten juos atgal pargina blogas oras. Jei tokia padėtis užsitęs ilgiau, evangelinis protestantizmas bus visai prisirpęs Romos perėmimui!
Krikščionių Evangelija yra žinia apie laisvę iš malonės. Mes turime tvirtai laikytis laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino. Tačiau ką mes su ta laisve darysime?
Manyčiau, kad mums būtų labai sveika retkarčiais pasitikrinti savo dvasinę būseną, atliekant paprastą „suderinamumo testą“. Kai esame laisvi eiti, kur einame? Kokioje draugijoje jaučiamės kaip namie, savi? Kur link krypsta mūsų mintys, kai joms leidžiame laisvai klajoti? Laikinai sumažėjus darbo ar mokslo krūviui, kai galime mąstyti apie tai, apie ką norime, o ne apie tai, apie ką privalome, aplink ką sukasi mūsų mintys?
Ar mums norisi analizuoti atsakymus į tokius klausimus, kurie apie mus pasako daugiau, nei mums patogu priimti?