Gyvenime dažnai susiduriame su įvairiais sunkumais ir iššūkiais. Vis dažniau girdime, kad su įvairiomis psichologinėmis problemomis susiduria ir jaunuoliai, net vaikai. Kaip jiems padėti spręsti iškilusias problemas? Apie tai kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre Jovita Anikinaite, kuri vadovaujasi holistiniu požiūriu į vaiką ir šeimą bei turi patirties gydant įvairius vaikų psichikos sutrikimus.
Jovita, papasakok, kokioje šeimoje augai ir kaip atradai kelią pas Viešpatį...
Augau krikščioniškoje šeimoje, mažame miestelyje – Ignalinoje. Buvau vienas vaikas šeimoje. Tėvai Kristų įtikėjo, kai man buvo bene 5 metai, tad krikščioniška aplinka mane supo nuo pat mažens. 1994 m. mūsų namuose veikė krikščioniška mokyklėlė, ir nors man dar buvo per anksti mokytis, bet aš labai norėjau, tad tėvai nusprendė leisti mane į pirmą tos mokyklėlės klasę. Tai buvo neilga, bet puiki patirtis. Kadangi nelankiau darželio, nuėjusi į valstybinę mokyklą, kur buvo didelės klasės bei daug vaikų, patyriau didelį stresą...
Mano santykiams su Dievu svarbus buvo paauglystės laikotarpis, kuris buvo nelengvas dėl sveikatos problemų. Vaikystėje ir paauglystėje man buvo atliktos kelios kojos operacijos, tad pamenu, kaip būdama gal 16 m. gulėjau po operacijos namuose ir niekur negalėjau išeiti… Ką gi veikti? Skaitydavau Bibliją ir žurnaliukus „Gyvieji šaltiniai“. Išgyvenau Dievo artumą, mokiausi Juo pasitikėti, atverdavau Jam visus savo skausmus taip, kaip mokėjau ir supratau.
Ar noras būti medike susijęs ir su tuo, kad pačiai teko daug laiko praleisti ligoninėse?
Taip, susijęs. Gydytojai man tikrai daug padėjo, todėl ir aš norėjau tą patirtą rūpestį ir pagalbą perduoti kitiems. Norėjau būti tokia, kaip mano gydytojas ortopedas-traumatologas. Be to, mano pasirinkimui įtakos turėjo ir viena moteris, kuri lankėsi mūsų namuose, grįžusi iš misijų laive „Mercy Ships“. („Mercy Ships“ – tai tarptautinė humanitarinė organizacija, teikianti nemokamas medicinos paslaugas skurdžiausiuose pasaulio regionuose, ypač Afrikoje, naudodama ligonines laivuose, kur atliekamos operacijos ir vykdomi mokymai vietos medikams; red. past.). Jos pasakojimas apie misijas rado atgarsį mano širdyje. Tad ir aš panorau leistis į tokias misijas, padėti žmonėms, o medicina atveria tam kelią.
Meldžiausi, prašydama, kad Dievas padėtų man įstoti į norimą specialybę, bet per pirmąjį turą įstoti nepavyko, nors nelabai daug trūko. Nusivyliau – buvo daug ašarų ir liūdesio, bet visgi atradau drąsos žengti tikėjimo žingsnį ir dar kartą pabandyti – pateikiau dokumentus į antrąjį turą ir... įstojau! Labai tuo džiaugiausi. Taip prasidėjo mano, kaip medicinos studentės, kelionė Kaune.
Atvykus į Kauną, mane iškart apsupo bažnyčia ir bažnyčios jaunimas – už tai esu dėkinga Dievui, nes gyvenimas didmiestyje tikrai buvo nelengvas ir pilnas iššūkių. Studijų metais įsitraukiau į krikščionių medikų veiklą. Tai buvo padrąsinimas ir Dievo malonė visais studijų metais.
Kodėl susidomėjai psichiatrija? Ar įtakos turėjo tėtis, kuris yra medicinos psichologas?
Iš dalies – taip, bet ne tik... Kai Medicinos universitete mokėmės apie psichiatriją ir pirmą kartą pakalbėjau su psichikos sveikatos problemų turinčiu pacientu, sakiau, kad niekada psichiatrijos nesirinksiu. Man tikrai buvo labai baisu. Žinojau, kad noriu dirbti su vaikais, galvojau apie neurologiją, pediatriją, svarsčiau ir apie pediatrinę chirurgiją. Visgi 6 metus pasimokiusi medicinos nutariau metams atsitraukti. Tais metais šiek tiek gyvenau ir savanoriavau Brazilijoje, vėliau – Libane. Ten savanoriavau Libano evangelikų asociacijos įkurtuose gatvės vaikų namuose. Vaikai buvo atvežami iš gatvės: jie gyveno gatvėje, nes neturėjo tėvų arba tėvai juos išnaudojo kaip pigią darbo jėgą – jie plaudavo mašinų langus, valydavo praeiviams batus, pardavinėdavo gėles ir turėdavo tėvams parnešti tam tikrą pinigų sumą, o jeigu neparnešdavo pakankamai pinigų, prieš juos būdavo smurtaujama, kai kurie vaikai būdavo net parduodami seksualiniam išnaudojimui... Ten pirmą kartą susidūriau su traumą patyrusiais vaikais. Tas su vaikais praleistas laikas mane labai paveikė, nenorėjau jų palikti, išvažiuoti... Grįžusi namo supratau, kad Lietuvoje taip pat turime vaikų su tokiomis patirtimis ir jų yra daugiau, nei galvojame. Suvokiau, kad man nereikia važiuoti į Libaną, Afriką ar kitur – ir Lietuvoje yra daug darbo.
Netrukus prasidėjo priėmimas į rezidentūrą – padaviau dokumentus studijuoti vaikų psichiatriją arba vaikų neurologiją. Įstojau į vaikų psichiatriją. Pirmieji metai buvo nelengvi. Daug dvejojau, svarsčiau, nelabai supratau, ką tas vaikų psichiatras daro, ar apskritai mes galime kuo nors padėti. Rezultatus psichiatrijoje pamatai negreitai. Be to, tenka daug dirbti su vaiko šeima: svarbu, kiek tėvai išgirsta, kiek šeima nori keistis... Tad pradžioje patyriau ir beviltiškumo... Vis norėjau pamatyti rezultatą – čia ir dabar! Juk, tarkim, chirurgas operuoja – išpjauna, susiuva, – ir viskas aišku (juokiasi). O dirbant su psichika – ne viskas aišku... Aš vėl kreipiausi į Dievą, prašydama: „Pakeisk ką nors visame šiame procese, mano širdyje, padėk man pamatyti prasmę. Jei niekas nesikeis, mesiu psichiatriją...“ Ir tada Dievas suteikė galimybę paskutinį pirmų rezidentūros metų pusmetį padirbėti su gydytoja vaikų psichiatre, iš kurios daug išmokau, daug ką kitaip pamačiau, nurimau ir pagalvojau: „Gal tai ir nebloga specialybė“ (šypsosi). Tad taip ir tapau vaikų psichiatre. Psichiatrija sujungia abi specialybes, kurias norėjau studijuoti, – mediciną ir psichologiją.
Jovita, su kokiomis problemomis šiais laikais susiduria vaikai ir paaugliai?
Dalis sunkumų, su kuriais susiduria šių dienų vaikai ir paaugliai, egzistavo visais laikais, bet, žinoma, yra ir naujų grėsmių. Man atrodo, kad šiais laikais didžiausia problema, kad vaikai ir tėvai vieni nuo kitų atitrūkę ir tam turbūt didelę įtaką daro technologijos. Technologijos pasiekiamos visur: ir mažame miestelyje, ir didmiestyje, jos stoja ir tarp tėvų bei vaikų. Ir tėvai, ir vaikai nori santykio, bet nežino, kaip jį kurti. Tėvai jaučiasi lyg neturėtų įrankių – kaip „patraukti tą ekraną“ iš vaikų gyvenimo, o vaikai nežino ir neturi resursų, jų smegenys nėra pakankamai brandžios, kad patys galėtų toms technologijoms atsispirti. Abi pusės išgyvena bejėgystę.
Patyčių buvo visais laikais, bet dabar jų mastas kur kas didesnis, nes viskas persikelia ir į virtualią erdvę. Per ekranus mus pasiekia ir įvairios subkultūros, kurios taip pat daro įtaką. Paaugliai sprendžia, kas yra tinkama ar netinkama, jų vertybinį pagrindą formuoja nebe tėvai, šeima ar kiti jų gyvenime reikšmingi suaugusieji, bet virtuali erdvė. Žinoma, internete galima pasiekti ir daug gerų resursų, bet ten slypi ir pavojingų dalykų: įvairių žaidimų, mokymo, koks tu turi būti arba ką daryti, kad būtum „kietas“, priimtas ir pan... Čia svarbus ir suaugusiųjų vaidmuo: mes turime padėti vaikams atskirti, kuris turinys geras, kuo galima pasitikėti, o kuo ne, parodyti, kad egzistuoja skirtingi požiūriai... Paauglystėje visi ieško atsakymo į klausimą „Kas aš esu?“, išbando daugybę įvairių dalykų. Nesakome, kad reikia laikytis siauro požiūrio, kad vaikas turi būti tik šeimoje, mąstyti tik taip ir ne kitaip, bet reikia diegti tinkamas vertybes, apie viską kalbėtis, kad jie išmoktų atsirinkti.
Kokios dažnos psichologinių problemų priežastys?
Manau, daug dalykų nutinka dėl tėvų–vaikų atotrūkio. Tėvai nežino, nemato, kokiuose socialiniuose tinkluose vaikai naršo, o ten ir patyčios, ir daugybė „lengvų“ savigydos metodų, savižalos pavyzdžių… Kai vaiko ar paauglio paklausiame, iš kur sužinojai apie vieną ar kitą dalyką, dažnai išgirstame: „Draugė/-as bandė“, „mačiau socialiniuose tinkluose“… Ir ten tokie būdai pateikiami, kaip lengvas ir geras būdas „susireguliuoti“ ir nurimti… O juk iš tiesų nervų sistemą nuramina ir emocijas sureguliuoja santykis. Kai paauglys neturi kam papasakoti savo problemų, lieka vienas, nemoka susitvarkyti su savo emocijomis, todėl pasiima peiliuką ar ką kitą – pradeda save žaloti... Tad labai svarbu, kad vaikai turėtų į ką kreiptis. Pamąstykime, kiek suteikiame jiems erdvės, ar esame pajėgūs atlaikyti sukilusias jų emocijas, ar gebame padėti vaikui tą jo patiriamą skausmą ištverti...
Labai norėtųsi, kad tėvai, užuot nerimavę, ką vaikas išmoks, gebės, kiek ir kokių būrelių lankys, patys daugiau laiko leistų su vaikais ir tuo laiku mėgautųsi. Atrasti tą įdomų buvimą kartu, tą pasimėgimą būti kartu – kiekvieno mūsų užduotis.
Kai augau, mano šeimoje vienas svarbiausių dalykų buvo mūsų vakarinės maldos – taip tėvai dalyvavo formuojant mano tikėjimą. Esu įsitikinusi, kad melstis su savo vaikais yra nepaprastai svarbu – taip tėvai moko megzti ir puoselėti ryšį su Dievu, be to, bendraujant veikia ir Dievo Dvasia. Malda – neišsenkantis resursas: mes galime savo bėdas ir rūpesčius atnešti Dievui ir laukti pagalbos iš Jo.
Neseniai lrt.lt portale teko skaityti, kad kas antras paauglys apie savo problemas nepasako tėvams...
Manau, esminė problema ta, jog vaikai nejaučia, kad tėvai yra prieinami. Kas antras ar trečias paauglys neatsimena, kada drauge su tėvais pietavo ar vakarieniavo, jais nepasitiki... Tėvus atstoja virtuali erdvė ar ChatGPT, bet mūsų užduotis ir tikslas – susigrąžinti vaikus.
Ryšys tarp tėvų ir vaikų formuojasi nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Pirmaisiais trejais metais formuojasi vaiko prieraišumas. Deja, bet jau ir šiame periode tarp tėvų ir vaikų įsiterpia ekranai... Viena yra, kai mama maitina kūdikį ir žiūri jam į akis, ir visai kita, kai mama viena ranka tiesia vaikui šaukštelį, o kita ranka naršo telefone...
Kartais nutinka, kad tas tėvų–vaikų ryšys kažkuriame gyvenimo etape nutrūksta... Pamąstykime, kada tas ryšys nutrūko? Kur mes, tėvai, kažką praleidome... Žinau, kad prakalbinti paauglius tikrai nelengva, bet svarbu domėtis, kas jiems įdomu, ką jie galvoja, kaip mąsto. Ne teiskime, ne grūmokime, ne aiškinkime: „Aš geriau žinau“, bet parodykime, kad mums iš tikrųjų įdomu, kuo jis gyvena... Visada padeda, kai tėvai papasakoja, koks jis ar ji buvo paauglys, su kuo susidūrė, kaip tuomet mąstė... Juk mes visi išgyvenome paauglystę.
Prisimenu savo paauglystę: tėvai išleisdavo mane į vakarėlius, nes žinojo, kad mano draugai patikimi. Be to, pažinojo ir jų tėvus. Tėvų pasitikėjimas manimi padėjo man augti ir bręsti, supratau, kad nereikia prisidirbti nemalonumų... Svarbu suteikti paaugliams laisvės – paveskime juos Dievui, pasitikėkime, stebėkime, kas vyksta, ir atitinkamai reaguokime – kalbėkime, bendraukime. Bausmėmis nelabai ko pasieksime.
Bendrauti su vaikų draugų tėvais – gan sudėtinga užduotis. Mūsų visuomenė svetimėja. Kiekvienas užsidaręs savo šeimoje, savo rate, rečiau svečiuojamės vieni pas kitus...
Taip, gyvename individualiai ir bandome „išgyventi“. Bet žvelgiant bibliškai – mes esame pašaukti gyventi bendruomenėje, o gyvenimas bendruomenėje nėra tik susitikimas sekmadienį – tai pastovus ryšys. Kristus juk sakė: tuo jūs ir išsiskirsite iš pasaulio, jei vienas kitą mylėsite. Tai labai svarbus biblinis principas. Jei vaikų tėvai bendrautų vieni su kitais, galėtų bendrai aptarti kai kuriuos dalykus, dėl kai ko sutarti, kai kurias problemas bendrai spręsti. Nes dažnai vaikai sako: „Mano draugui tai leidžiama, o man ne...“ arba: „Mano draugas taip daro, todėl ir aš taip darysiu…“
Nors socialiniai tinklai padeda palaikyti ryšį su draugais ar toli gyvenančiais giminaičiais, ar tai nekenkia bendravimui? Atrodo, kad susitikę mes nebemokame bendrauti, nebežinome, apie ką kalbėti...
Taip, darosi sudėtinga ilgesniam laikui sutelkti dėmesį, nes socialinėse medijose greitai viskas keičiasi, ir tam vienam stimului pakanka trumpesnės dėmesio koncentracijos, o kai susitinki su žmogumi, reikia sutelkti dėmesį, jo klausytis. Ir tai tampa ne taip jau paprasta... Be to, kiekvienas patiktukas, geras komentaras, kiekvienas besikeičiantis vaizdas skatina dopamino, malonumo hormono, išsiskyrimą. „O, „palaikino“!“ – puiku! Parašė gražų komentarą prie tavo nuotraukos – puiku! Aš gaunu stimuliaciją: reikia vis ko nors naujo... O kai mes tiesiog būname vieni su kitais, tiek dopamino nepasigamina. Tai nereiškia, kad mūsų santykiai nėra tokie geri, kad neverta jų puoselėti, tai atskleidžia, kokią žalą daro socialiniai tinklai.
Vaiko smegenys nuolat persitvarko, o paaugliai ypač jautrūs dopaminui – iš čia kyla polinkis rizikingai elgtis, nes kiekviena rizika yra dopamino pliūpsnis, ir nesvarbu – bus gerai ar ne, bet kai to lauki, sieki, dopaminas kyla, o kai ką sėkmingai padarai, aplanko didžiulė laimė. Kai suaugame, dopaminas ir toliau veikia, tik mes jau gebame labiau save kontroliuoti, suveikia savireguliacijos mechanizmai, mes galime sąmoningai atsitraukti ir save sustabdyti.
Ar tikrai taip sparčiai daugėja psichologinių problemų turinčių žmonių, o gal tik dažniau ir atviriau apie tai kalbame?
Mes išties daugiau apie tai kalbame, daugiau pripažįstame. Argi prieš 50 ar 100 metų žmonės nepatyrė to paties, ką išgyvename mes? Visi gi esame žmonės. Juk ir skaitydami Bibliją matome, kad joje minimi žmonės išgyveno panašius dalykus. Tarkim, karų vyko visais laikais, gal tik dėl socialinių medijų ir informacijos sklaidos daugiau apie tai girdime ir daugiau dėl to nerimaujame. Bet kokia mus pasiekianti informacija mus paveikia: gali sukelti nerimą, depresiją ir kitus išgyvenimus.
Apie psichikos sveikatą Vakaruose pradėta kalbėti maždaug prieš šimtmetį, kai imta tyrinėti žmogaus psichiką, sąmonę ir pasąmonę. Per pastaruosius 50 metų atsirado daug įvairių psichoterapijų, padedančių intervencijų, bet taip yra todėl, kad patenkinti visi kiti žmogaus poreikiai. Kai tavo baziniai, fiziologiniai poreikiai – išgyvenimo, maisto, namų, miego ir kitų dalykų – yra patenkinti, kai tau nėra realios grėsmės, pereini į kitą lygį ir daugiau galvoji ne tik apie kūno, bet ir apie psichikos sveikatą. Visgi dar daug kur pasaulyje nėra atsakyti fizinės sveikatos poreikiai – nėra vakcinų, gydymo nuo tam tikrų ligų ar pan., tie žmonės vis dar rūpinasi, kaip išgyventi, ir galvoti apie psichikos sveikatos dalykus jiems tam tikra prasme per didelė prabanga.
Jau kiek užsiminei apie klaidas, kurias mes, suaugusieji, darome. Gal turi patarimų, kaip galėtume padėti vaikams, paaugliams ir jaunuoliams, patiriantiems psichologinių problemų?
Daugelis vaikų, paauglių, jaunuolių psichologinių ar psichoemocinių problemų pasireiškia dažniausiai elgesyje: jie nedaro namų darbų, neina į mokyklą, nemiega, labai ilgai žaidžia kompiuteriu, žalojasi, vartoja psichoaktyvias medžiagas, arba vaikas ar paauglys nuolat būna liūdnas, piktas, atsiskyręs… Toks elgesys yra simptomas. Suaugusiesiems – tėvams, mokytojams, būrelių vadovams ir visiems kitiems – svarbu suprasti, kad iššūkių keliantis vaiko elgesys yra ženklas, o tada turime būti detektyvais ir tyrinėti, kas už to elgesio slypi. Priekaištai nepadės nei sukurti ryšio, nei tam paaugliui geriau pasijusti ir negauti dar vieno dvejeto.
Nesakau, kad nereikia ribų, bet kartais mes per greitai ir per griežtai tas ribas brėžiame. Teiginys „aš taip pasakiau, ir taip turi būti“ nėra tinkamas auklėjimo metodas. Turėtume mąstyti, kaip tapti vaikui autoritetu, kaip jam parodyti, kad jis gali mumis pasitikėti, o tada kartu ieškoti sprendimų ar pagalbos. Svarbu domėtis, kuo vaikas gyvena. Jeigu vaikas ir paauglys jaus, kad jūs esate jo pusėje, viskas bus gerai. Bet labai dažnai paaugliai atsiskiria būtent dėl to, jog jaučia ir mano, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš juos, ir ima kovoti prieš visą pasaulį. Tokiose situacijose gali padėti trečias neutralus asmuo – psichologas, psichiatras, mokytojas ar kt., kuris būtų tarpininkas ir padėtų tėvams išgirsti ir suprasti savo vaikus, o vaikams išgirsti ir suprasti tėvus. Nėra teisinga laikytis pozicijos, jog tai, ką vaikas sako, yra absoliuti tiesa (dėl ko tėvai dažnai nerimauja ir pyksta). Visada svarbu išgirsti abi puses ir padėti vieniems kitus suprasti.
Taigi, apibendrinsiu: į pakitusį elgesį svarbu žvelgti kaip į ženklą ir bandyti tyrinėti, domėtis, klausti, kas nutiko, siekiant atrasti ryšį su vaiku. Siūlykite ne tai, kas jums patinka, ko jums reikia, bet kas būtų įdomu ir patiktų vaikui. Čia gal galėtume pasimokyti iš apaštalo Pauliaus, kuris sakė: žydams buvau kaip žydas, graikams buvau kaip graikas – visiems tapau viskuo, kad tik laimėčiau juos Kristui.
Aš visada patariu: leiskite laiką su savo paaugliais, o jei reikia aptarti kokias rimtesnes temas – eikite pasivaikščioti. Ėjimas, ritmas ramina. Tuomet ir suaugęs bus „susireguliavęs“, nurimęs, ir vaikas kiek nurims, ir gal nebus tiek daug įtampų kalbantis apie ne itin malonius dalykus.
Puikus patarimas – išeiti pasivaikščioti...
Taip, tai ir būdas kurti santykį, ir savireguliacija. Svarbu leisti laiką kartu. Vaikams pasitikėjimas = laikas. Ir jei aš to laiko vaikui neskiriu, o mes šiais laikais dažnai laiko neturime, tuomet nebus ir pasitikėjimo...
Jovita, esi ir Globos ambasadorė. Papasakok apie šią savo veiklos sritį.
Viskas yra susiję... Dievas rašo istoriją. Daug mano kolegų dar rezidentūros metais pradėjo mokytis įvairių psichoterapijų, o aš niekaip neatrasdavau, kuri psichoterapija man patiktų, kurios norėčiau mokytis. Viduje kirbėjo noras geriau suprasti traumines patirtis...
Dar mokantis rezidentūroje vieni pažįstami misionieriai iš Latvijos man atsiuntė straipsnį apie psichologijos mokslų daktarę Karyn Purvis, dirbančią Teksaso krikščioniškajame universitete, kuri sukūrė intervenciją, padedančią šeimoms rūpintis traumą patyrusiais vaikais. Tai buvo orientuota į globėjus ir įtėvius. Tąkart perskaičiau atsiųstą straipsnį, kiek pasidomėjau jos sukurta pasitikėjimu grįsta santykių intervencija (TBRI – Trust Based Relational Intervention – tai holistinis mokslo įrodymais, prieraišumo teorija ir traumų psichologija pagrįstas metodas, sukurtas atliepti kompleksinius pažeidžiamų vaikų poreikius; red. past.), atsiverčiau Karyn Purvis Vaiko raidos instituto puslapį ir supratau, kad tai – ne man, nes brangu – mokymai vyko JAV.
Po rezidentūros išvykau gyventi į Klaipėdą ir gavau laišką iš tų pačių misionierių, kuriame jie pasakojo apie Rygoje vykusius kompetentingos, traumai jautrios globos mokymus. Tai mane sudomino. Per šiuos misionierius susipažinau su amerikiete Kodi Stephens, kuri pakvietė mokytis Teksase: man pasiūlė stipendiją, reikėjo tik draugę susirasti, su kuria norėčiau vykti į JAV. Tai buvo stebuklas! Prieš dvejus metus atrodė, kad tai neįmanoma – per toli, per brangu, o dabar buvo sudarytos visos galimybės. Mokytis išvykome drauge su kolege vaikų psichiatre Monika Miseviče.
Pastoriaus žmona Karyn Purvis, baigusi psichologijos studijas toliau dirbo ir mokėsi podiplominėse doktorantūros studijose Teksaso krikščioniškojo universiteto Vaiko raidos institute, kurio tikslas – skleisti žinią, kad jų sukurtas metodas, padedantis atliepti traumą patyrusių vaikų poreikius, būtų prieinamas kiek įmanoma daugiau žmonių ir šeimų visame pasaulyje. Po dr. Karyn Purvis mirties šis institutas buvo pavadintas jos vardu. Į JAV vykau tikėdamasi patobulėti profesinėje srityje, tačiau besimokydama suvokiau, kad tai, ką ten sužinojau, turi žinoti visi suaugusieji – mokytojai, tėvai, globėjai, vaikų globos namų darbuotojai…
Dabar ne tik konsultuoji vaikus, paauglius ir jų šeimas, bet ir vedi mokymus?
Taip, vedu mokymus apie traumą – ką trauma padaro, kaip ją atpažinti, kaip padėti… Visada dalyvaujančiųjų klausiu: kokia pirma mintis kyla, išgirdus žodį „trauma“? Dažnai žmonės atsako, jog tai, pvz., kojos lūžis, skausmas, kraujas ir pan. – regimas kūno sužalojimas. Bet psichologinė trauma yra lygiai tas pats – tai yra fiziologinis kūno pažeidimas. Per pastarąjį dešimtmetį neuromokslas stipriai pažengė į priekį, daug atrasta, išaiškinta, kaip kūnas sąveikauja su smegenimis, kaip psichologiniai dalykai, neigiamos patirtys veikia nervų sistemos veiklą ir funkcijas... Psichologinės traumos, patirtos tuo metu, kai smegenys dar tik vystosi, padaro labai didelę, nors fizinėmis akimis dažnai neregimą, žalą. Traumas patyrę vaikai kartais tikrai turi daug elgesio sunkumų, tokį jų elgesį sunku pakelti, o tėvai, globėjai, darbuotojai jaučiasi bejėgiai, neturintys jokių įrankių…
Mums labai reikia žinių bei įrankių, kuriuos siūlo Karyn Purvis ir Davido Crosso sukurtas metodas, kad suprastume, iš kur kyla toks vaiko elgesys. Lietuvoje dar gaji mintis, kad vaikas sąmoningai elgiasi netinkamai. Bet jei pažiūrėsime giliau, suprasime, kad yra tam tikros priežastys – neatliepti poreikiai, nervų sistemos raidos ypatumai, ypač, kai tai yra globojami ar vaikų namuose augę vaikai… Niekas nežiūri į juos su meile: „Aš noriu suprasti, kas su tavimi yra, kas tau nutiko, kaip tai tave paveikė ir ką mes kartu galime padaryti, kad tau padėtume…“ Negalima nuolat bausti už tai, kas vaikui nutiko, nors jis to ir nepasirinko… Vaikų patirtys atskleidžia, kad nutiko tai, kas neturėjo nutikti, ir nenutiko to, kas turėjo nutikti, – kalbu apie visą prieraišumo formavimąsi, raidą ir kitus dalykus. Žmogaus raida priklauso nuo jo patirčių: kokie suaugusieji yra su juo, ką jis patiria, kokius žodžius girdi…
Įdomu, jog 2018 m., kai mes su kolege grįžome iš mokymų JAV, Lietuvoje prasidėjo globos sistemos reforma, tad jau 2019 m. suorganizavome mokymus, kuriuose dalyvavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojai, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovai. Po tų mokymų mane ir pakvietė būti Globos ambasadore – man ši sritis tikrai rūpi.
Labai norėtųsi, kad ir bažnyčiose daugiau būtų kalbama apie globą, nes juk našlaičiais pradėjo rūpintis būtent tikintys Kristumi. Nesakau, kad visi turi įsivaikinti ar globoti vaikus, bet jei norite tai daryti, labai svarbu pasverti, su Dievu ištirti savo širdies motyvus. Svarbu suprasti, jog jei žengsite šį žingsnį, kelias nebus rožėmis klotas. TBRI mokymuose mes kalbame apie sunkumus, su kuriais susiduria vaikus globojančios šeimos, bet taip pat ir apie viltį, kad visgi tikrai verta nueiti tą sudėtingą kelią.
Džiaugiuosi, kad žinia apie TBRI plinta, mūsų komanda išaugo – turime jau nebe 2 TBRI praktikes, bet daugiau nei 20. Esame išvertę nemažai TBRI medžiagos į lietuvių kalbą. Esu dėkinga Dievui už TBRI patirtį, už žmones, už tuos užsimezgusius ryšius…
Su kolege Monika Miseviče inicijavote Karyn B. Purvis, Davido R. Cross ir Wendy Lyons Sunshine knygos „Ryšys su vaiku: kaip kurti pasitikėjimu grįstus santykius“ išleidimą – buvote specialiosios šios knygos redaktorės. Kuo svarbi ši knyga? Kam ji skirta – tik globojantiems vaikus ar platesniam ratui?
Visi pavyzdžiai šioje knygoje yra apie sudėtingas traumas patyrusius vaikus, bet praktiniai patarimai naudingi visiems: šeimoms, kurios įsivaikino ar globoja vaikus, tiems, pas ką tokie vaikai svečiuojasi, auginantiems raidos ypatumų turinčius vaikus ir visiems kitiems. Knygoje rasite daug praktinių įrankių. Labai tikiuosi, kad šiais metais pavyks išleisti ir naujesnę šių autorių knygą.
Šią knygą tikrai rekomenduočiau perskaityti visiems auginantiems vaikus ar paauglius, nors yra ir kitų tikrai gerų knygų. Verta skaityti tokių autorių, kaip Danieliaus J. Siegelo, Monos Delahooke knygas, taip pat leidykla „Abigailė“ yra išleidusi puikią Gordono Neufeldo ir Gaboro Mate knygą „Nepraraskime savo vaikų“. Tiems, kas nori gilintis, rekomenduočiau ir psichiatro Bessel van Der Kolk knygą „Kūnas mena viską“, nors ši knyga nelengva...
Dėkoju už įdomų ir naudingą pokalbį. Linkiu ištvermės, pasirinkus tokį sudėtingą profesinį kelią.