Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau. Pradžios 3, 10
Kodėl Dievas pašaukė Adomą, kai šis paragavo uždrausto vaisiaus? Argi Viešpats nežinojo, kur slepiasi Adomas? Be abejo, žinojo! Bet Adomas slėpėsi iš baimės ir gėdos. Panašiai elgiamės ir mes: nepaklusę Tėvui, atsitraukiame nuo Jo emociškai ir dvasiškai.
Supraskime, Dievas Adomo klausė ne todėl, kad nežinotų, bet troško išgirsti nuoširdų paaiškinimą – kokios mintys paskatino Adomą taip pasielgti. Panašiai Dievas elgiasi ir su mumis.
Deja, mes, panašiai kaip Adomas ir Ieva, dažniausiai išsisukinėjame. Stengiamės neprotingai paaiškinti savo neklusnumą, užuot paprasčiausiai priėmę Viešpaties gailestingumą ir išgydymą, kurį Jis teikia dovanai (žr. 1 Jono 1, 9).
Bičiuli, Tėvas nori, kad gręžtumeisi į Jį. Jis trokšta išvaduoti tave ir nuimti skausmo naštą. Dievas žino viską apie tavo praeitį, ateitį bei asmenybę. Jis mato visas tavo žaizdas ir viską, dėl ko tu tapai toks, koks esi, bet ir toliau myli tave! Todėl nesislėpk nuo Jo – grįžk pas Viešpatį. Ieškok nuostabaus Jo artumo, leisk tave išgydyti ir gyvenk.
Tėve, iš gėdos slepiu nuo Tavęs tam tikras savo gyvenimo sritis. Meldžiu, išvaduok mane ir sugrąžink man išgelbėjimo džiaugsmą. Amen.
Jo artume… priimk atleidimą ir išgydymą.
Čarlzas F. Stenlis „Jo artume… 365 mintys“