Tos apylinkės laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose“ (Evangelijos pagal Luką 2 skyriaus 8–12 eilutės).
Apie Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą mes būtume paskelbę visais įmanomais informacijos kanalais, ne laukuose keliems prastuomenės atstovams, į šou pasikvietę aukščiausias pareigas užimančius asmenis bei žymiausius influencerius, ir iš anksto pranešę apie tikrų angelų pasirodymą. Angelų paskelbtą žinią reikėtų truputį pakoreguoti. Anoks čia ženklas – kūdikis ėdžiose. Nebent ėdžios būtų ypatingo meistro darbas, labai įspūdingai papuoštos.
Viskas vyko kitaip. Tiesa, apie įvykį iš anksto buvo pranešta senovės pranašų lūpomis, tačiau didžioji dalis skaičiusiųjų pranašystes išpranašautą įvykį įsivaizdavo ne taip, kaip jis įvyko.
Kodėl taip atsitiko tuo metu gyvenusiems izraelitams? Kodėl Kūrėjas nesielgė pagal savo tautos įsivaizdavimus? Ko nesuprato Dievo tautos žmonės?
Turbūt to paties, ko dažnai nesuprantame ir mes. Mūsų Kūrėjas yra nuolankus. Jis kitoks, negu mes įsivaizduojame. Jis iš anksto paskelbia, ką darys, tik ne tam, kad pasipuikuotų. Jis ištikimai vykdo duotą pažadą, nesiekdamas sublizgėti ar pasigirti. Mums atrodo, kad tarp iškilių visuomenės narių ir prastuomenės labai didelis skirtumas, o Kūrėjo akyse nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 3 skyriaus 10–12 eilutės). Mes į tokius net nežiūrėtume. Kam reikalingi kvaili, paklydę, netikę ir nedarantys nieko gero?
O Jis atėjo pas mus, gimė nusikaltėlių žemėje, kad savo gyvybės kaina išgelbėtų pražuvusius. Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (ten pat, 5 skyriaus 6–8 eilutės).