Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas (Jn 1, 1).
Skaitydamas šiuos žodžius, girdžiu gilų škotišką savo buvusio direktoriaus balsą, aidintį Glazgo parapijos bažnyčioje, kur aš ir mano bendramoksliai buvome susirinkę į kasmetinį Kalėdų giesmių vakarą ir pamaldas. Kiek žinau, tuo metu nei jis, nei aš nebuvome tikintys, bet vis dar prisimenu, kad jo skaitytas Evangelijos pagal Joną prologas (kurio jis primygtinai reikalavo) visada sukeldavo šiurpuliukus. Net ir mūsų neatgimusiems protams įkvėptas tekstas kalbėjo apie įsikūnijimo stebuklą.
Dabar, kai mano teologinis supratimas ir dvasinė branda išaugo, įsikūnijimo stebuklas ir paslaptis man atrodo didesni nei bet kada anksčiau. Vis dėlto tikrai nesu vienintelis, kuris pastebi, kad pažįstamumas gimdo, jei ne panieką, tai bent jau aplaidumą... Vėl artėja Kalėdos, o užimtumo ir pasikartojimų derinys slopina mūsų dėkingumą už neįtikėtiną istoriją.
Štai kuklus bandymas atgaivinti mūsų nuostabą, kurią sukelia Kalėdų paslaptis – iš tiesų ne viena, o trys Kalėdų paslaptys.
1. Dievo Sūnaus įsikūnijimas
Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14).
Žodis tapo kūnu. Šie trys žodžiai mums gali skambėti taip pažįstamai, kad negebame įvertinti Jono teiginio (kurį atkartoja ir kiti Naujojo Testamento rašytojai) reikšmės. Dievas (1 eil.) tapo žmogumi (14 eil.). Begalinis, visagalis, viską žinantis, visur esantis Dievo Sūnus priėmė ribotą žmogišką prigimtį – ribotą galia, ribotą žiniomis, ribotą erdvėje ir laike. Viena yra tvirtinti, kad Dievui įmanoma tai padaryti, bet visai kita yra suvokti, kad Dievas tai ir padarė – apsivilko trapios žmogiškosios prigimties drabužiais, paslėpdamas savo dieviškąją šlovę, bet nė akimirkai neatsisakydamas savo dieviškosios prigimties.
Danų kilmės liuteronų filosofas Sørenas Kierkegaardas įsikūnijimą pavadino absoliučiu krikščioniškojo tikėjimo paradoksu. Kaip amžinybė gali apsigyventi laikinume? Kaip ribotumas galėtų sutalpinti begalybę?
Galbūt ir nežinome, kaip ši paslaptis galėjo tapti realybe, bet įkvėpto Rašto liudijimas mus užtikrina, kad tai buvo ir yra realybė (Lk 1, 4). Tai labai svarbi paslaptis.
Mokslinės fantastikos rašytojai mėgsta spekuliuoti, kalbėdami apie įvairias katastrofas, galinčias „sugriauti erdvės ir laiko vientisumą“. Pripažįstu, jog nesu tikras, ką tai reiškia, bet įtariu, kad jei kas ir galėtų tokią griūtį sukelti, tai Dievo įsikūnijimas – tikrai! Dievas, gimęs kūdikiu, – Dievas Sūnus, tapęs žmogumi, – sukėlė pasaulyje sujudimą.
2. Dievo Sūnaus nusižeminimas
Mąstykite taip kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones (Fil 2, 5–7).
Dar didesnė paslaptis yra tai, kad šis Dievas-žmogus gyventų nežinomybėje, skurde ir kančioje. Kas galėjo tai numatyti? Mes įsivaizduojame, kad jei visatos Kūrėjas-Karalius aplankytų mus žmogaus pavidalu, apie Jo atėjimą būtų trimituojama iš aukštybių, skelbiama kiekviename gatvės kampe ir Jis būtų iškilmingai sutiktas. Negalėtume nė pagalvoti, kad Dievas pradės savo žmogiškąjį gyvenimą kaip netekėjusios valstietės įsčių vaisius, kad didžiąją gyvenimo dalį praleis dirbdamas kaip paprastas stalius mažame Artimųjų Rytų miestelyje, kad savo tarnystę vykdys neturėdamas namų, šeimos ir turto, kad konservatyvūs teologai Jam priešinsis ir vadins Jį sukčiumi, girtuokliu, maištininku, piktžodžiautoju ir net šėtono tarnu (Mt 10, 25; 12, 24).
Apsaugok Dieve, kad Dievas kentėtų tokį pažeminimą! Vis dėlto iš įkvėpto Rašto žinome, kad būtent taip ir atsitiko. Viena paslaptis po kitos...
3. Dievo Sūnaus nukryžiavimas
Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8).
Štai ir didžiausia paslaptis: Dievo Sūnus gyveno tam, kad numirtų. Pagrindinė priežastis, dėl kurios Jis gimė žmogumi, – kad Jis ir mirtų kaip žmogus (Hbr 2, 14–17).
Šis faktas aiškus iš keturių Evangelijų, kuriose visas trečdalis turinio skiriamas Jėzaus mirties savaitei aprašyti. Tai aišku ir iš paties Jėzaus pasisakymų per visą Jo tarnystę, ypač paskutinės kelionės į Jeruzalę metu. Tai parodo ir Jam gimus suteiktas vardas: <...> duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių (Mt 1, 21). Dievo-žmogaus likimas buvo mirti – ir ne bet kokia mirtimi, o gėdinga nusikaltėlio mirtimi ant romėnų kryžiaus. Ar gali būti kas nors labiau neįtikėtino?
Galbūt tik štai kas: Dievas-žmogus mirė už mane. Ir už jus, tikiuosi. Įsikūnijęs Dievo Sūnus mirė, kad sumokėtų bausmę už mūsų nuodėmes ir amžiams priartintų mus prie Dievo.
Puikiai šią nuostabą perteikia Čarlzo Veslio giesmė:
Ar gali būti, kad aš
Susidomėt turėčiau Gelbėtojo krauju?
Nejau Jis mirė už mane, kuris sukėlė skausmą Jam?
Nejau Jis mirė už mane, kuris Jį persekiojo iki pat mirties?
Ar gali taip būti? Taip – Jis mirė. Taip – Jis mirė už mane. Aleliuja! Taip viena paslaptis keičia kitą ir dar kitą.
Pokalbiams su kaimynais
Yra žmonių, teigiančių, kad tokios teologinės paslaptys yra gėdinga kliūtis krikščioniškajai Evangelijai sklisti mūsų moderniame, racionaliame mokslo amžiuje. Koks protingas žmogus galėtų priimti doktrinas, kurios, atrodo, prieštarauja protui? Šį klausimą galima spręsti įvairiais būdais – teologiniu ir filosofiniu, tačiau tai, kas atrodo kaip yda, gali pasirodyti esant dorybė.
Ar turėtume būti tokie pesimistiški? Ar XXI amžiuje tokios paslaptys gali patraukti mūsų pasauliečius kaimynus? Taip, mes gyvename mokslo amžiuje, bet taip pat ir tuo metu, kai žmonės sparčiai praranda tikėjimą, kad mokslo galia galėtų išspręsti jų problemas ir patenkinti jų troškimus.
Nors modernizmo ir postmodernizmo rūgštys sužlugdė bet kokį pasirengimą priimti antgamtinį pasaulį, atrodo, kad daugelis Vakarų netikinčiųjų yra labai nepatenkinti prielaida, kad už laiko ir erdvės visatos ribų nieko nėra. Ilgimasi antgamtiškumo – ne tolimo, atsieto antgamtiškumo, o tokio, kuris įsiveržia ir persmelkia mūsų gyvenimą. Be to, jei transcendentinis pasaulis įsiveržtų į mūsų imanentinį pasaulį, siekdamas išgelbėti nusidėjėlius, argi mes nesitikėtume, kad tai bus paslaptinga, žmogaus suvokimui nepaklūstanti patirtis? Tokia paslaptis būtų realybės ženklas, o ne žmogaus prasimanymas.
Tad vėl įsižiūrėkime ir pasigrožėkime šiomis Kalėdų paslaptimis, bet svarbiausia – švęskime ir skelbkime jas pražuvusiam ir ištroškusiam pasauliui.
Iš www.thegospelcoalition.org vertė Žaneta Martingale