Prasidedant naujiems metams norisi galvoti bei patirti ką nors naujo, viltis naujumo ir džiaugtis naujais dalykais. Regimame pasaulyje viskas laikina, ir net labiausiai nustebinantys reiškiniai praeina, daiktai pasensta. Kaip pasakė vienas išminčius: Nieko naujo nėra po saule. Todėl tikro naujumo reikėtų ieškoti už regimojo pasaulio ribų – nesenstančioje tikrovėje.
Tolimoje senovėje gyvenęs pranašas ateities kartoms paliko tikro naujumo viltį teikiančią Kūrėjo ištarmę: Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą, – sako Viešpats, – ne tokią sandorą, kokią padariau su jų tėvais, kai paėmęs juos už rankos išvedžiau iš Egipto žemės. Jie sulaužė mano sandorą, nors Aš buvau jų valdovas. Štai kokią sandorą Aš sudarysiu su Izraelio namais: toms dienoms praėjus, Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tada nė vienas nebemokys savo artimo ir nebesakys savo broliui: „Pažink Viešpatį!“ Jie visi, nuo mažiausiojo iki didžiausiojo, mane pažins. Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu (Jeremijo pranašystės 31 skyriaus 31–34 eilutės).
Tačiau ką mums, gyvenantiems šiandien, sako žodis „sandora“? Ar vis dar praktikuojame tai, ką šiuo žodžiu vadina pranašas? Vienoje labai svarbioje gyvenimo srityje tikrai praktikuojame, nors sandora nevadiname, tai – santuoka. Du vienas kitą mylintys asmenys – vaikinas ir mergina – viešai vienas kitam išsako, jog yra apsisprendę bendram gyvenimui.
Ką bendro tai turi su Šventojo Rašto Senąja ir Naująja sandoromis?
Abi sandoras Dievas inicijavo iš meilės. Senosios joks žmogus, išskyrus įsikūnijusį Dievą Sūnų, nebuvo pajėgus laikytis. Ji rėmėsi atliktais žmogaus darbais. Naujoji sandora remiasi Jėzaus Kristaus – įsikūnijusio Dievo Sūnaus – atliktu darbu, kuriuo patikėjęs žmogus tampa šios sandoros dalininku. Per tikėjimą Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu iš mirusiųjų esame sutaikomi su Kūrėju.
Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 8 skyriaus 38–39 eilutės).