Gyvenime esame nuolat apsupti žmonių, su kuriais daugiau ar mažiau bendraujame šeimoje, darbe, mokykloje, universitete, bažnyčioje, gatvėje, troleibuse ir t. t. Bendraudami neretai pakliūname ir į nemalonias, net konfliktines situacijas, tačiau ar dažnai savo artimui ištariame ar iš jo išgirstame: „Atleisk man, aš klydau" arba „Atleisk, kad įžeidžiau tave"? Kaip reaguojame, jeigu laukdami ir tikėdamiesi atgailos iš mus įžeidusio žmogaus, taip ir neišgirstame žodžio „atleisk"?
Atleisti ar neatleisti?
„Mane mirtinai įžeidė, kodėl turėčiau paprasčiausiai imti ir atleisti?" „Kaip tas žmogus galėjo taip pasielgti? Aš jam neatleisiu iki gyvenimo pabaigos." „Kol jis (ji) neatsiprašys, aš neatleisiu." „Aš tiesiog negaliu, neturiu jėgų atleisti." Tokių ar panašių frazių kartais tenka išgirsti ne tik iš netikinčių žmonių, bet net ir iš krikščionių lūpų. Tačiau Šventasis Raštas atsako į klausimus, kodėl turime atleisti tiems, kurie mus įžeidė ar padarė ką nors bloga, ir iš kur tam pasisemti stiprybės.
Mums, kurie vadinamės Jėzaus mokiniais, pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis turėtų būti mūsų Mokytojas, kuris pirmas, kai dar buvome nusidėjėliai (Biblija aiškiai sako, kad nėra nė vieno teisaus žmogaus, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės (Rom 3, 23), be jokių sąlygų atleido mums nuodėmes, kryžiaus mirtimi išpirkdamas mūsų kaltes: Ir jus, mirusius nusikaltimais ir jūsų kūno neapipjaustymu, Jis [Dievas] atgaivino kartu su Juo [Kristumi], atleisdamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus (Kol 2, 14). Kartais atrodo (ypač kai mus kas nors įžeidžia), kad tas, kuris pasielgė nedorai, - blogas, nusidėjėlis, vertas keršto ir bausmės, o mes - užuojautos ir gailesčio. Tačiau jau Senajame Testamente Viešpats mokė: Nelaikykite širdyje neapykantos prieš savo brolį. Sudrauskite savo artimą, kad jums nebūtų nuodėmės dėl jo. Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats (Kun 19, 18). O Naujajame Testamente, Evangelijoje pagal Matą užrašytoje istorijoje, Jėzus praplečia šią Dievo nuostatą, aiškindamas savo mokiniams palyginimu:
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola. Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: „Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu." Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!" Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu." Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko. Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei. Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!" Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų (Mt 18, 23-35).
Šiame palyginime Jėzus parodo karaliaus ir tarno bei tarnų tarpusavio santykius. Karalius simbolizuoja Dievą, tarnai - mus, žmones; skolos - mūsų kaltes ir nuodėmes prieš Dievą, o kankintojas - tai neatleidimas, kankinantis neatlaidų žmogų. Viešpats tuo nori pasakyti, jog kaip šeimininkas savo tarnui dovanojo milžiniško dydžio skolą, kurios jis nieku gyvu nebūtų sugebėjęs grąžinti, taip ir Dievas, atleisdamas per Jėzų Kristų mūsų nuodėmes, dovanoja mums skolą, kurią patys esame bejėgiai Jam grąžinti. Šia istorija Jėzus mus moko gailestingumo ir atleidimo: kaip Dievas mums atleido, parodydamas nepelnytą gailestingumą, taip ir mes turime būti gailestingi savo artimui, atleisdami jam daug mažesnes (palyginus su tuo, ką buvome skolingi Dievui) skolas.
Galbūt kai kam sunku skaityti šiuos žodžius, nes sužeista širdis šaukiasi keršto, teisingumo. Prisiminkime, jog esame Dievo, kuris yra Meilė, kūriniai, sukurti pagal Jo atvaizdą ir pavidalą. Kiekvienas žmogus - Dievo nuosavybė. Iš mūsų Jis tikisi, jog gyvensime pažindami Jo gerą bei tobulą valią mums ir ją vykdysime. Jo valia - mylėti ir atleisti savo artimui. Tačiau kai kažkas sulaužo šį Viešpaties įsakymą ir su mumis pasielgia piktai, negailestingai, žiauriai - tas žmogus nusideda ne prieš kažką kitą, o pirmiausia nusikalsta Dievui. Todėl Viešpats įspėja, kad įskaudinti neteistume ir nekeršytume patys, bet teismą paliktume Jam, teisingajam Teisėjui: Mano kerštas, Aš atsilyginsiu, - sako Viešpats (Hbr 10, 30).
Kas atsitinka, kai neatleidžiame?
Daugelis žmonių neatleidžia savo skriaudėjams todėl, kad neteisingai supranta atleidimą. Neatleidimas - tai nėra bausmė mus nuskriaudusiam žmogui. Tai kankintojas, kankinantis ir laikantis nelaisvėje mus pačius.
Įsižeidimas - nuodėmė Dievo akyse. Kartais galvojame, jog esame verti užuojautos, jei su mumis kažkas neteisingai pasielgė. Kiekvienas esame atsakingi už savo reakcijas - negalime leisti, kad velnias mūsų širdy turėtų vietos, o kito žmogaus blogą elgesį palikime Dievo teismui, kuris kiekvienam atlygina pagal jo darbus, nes žmogaus rūstybė nevykdo Dievo teismo.
• Kai neatleidžiame, mes nusidedame Dievui, nes nusižengiame Jo įsakymui mylėti vienas kitą (Mt 22, 39; Jn 15, 17).
• Nuodėmė aptemdo žmogaus širdies akis, todėl nesugebame teisingai vertinti to, kas vyksta, pašlyja santykiai su kitais žmonėmis (Lk 11, 34-35; 1 Jn 2, 9-11; Pat 18, 19).
• Jei neatleidžiame savo kaltininkams, Dievas mums neatleis mūsų nuodėmių (Mk 11, 26; Lk 6, 37).
• Dievas negali atsakyti į mūsų maldas (Mk 11, 25).
• Patiriame sielvartą ir suspaudimą (Rom 2, 9; Pat 15, 15).
• Neatleidimas - daugelio ligų priežastis (Pat 17, 22; Jok 5, 14-15; 3 Jn 2).
• Neatleidimas liūdina Šventąją Dvasią (Ef 4, 29-32).
• Neatleisdami ir kaupdami savo širdyje svetimas nuodėmes tampame ne Dievo šlovės indais, bet negarbingų reikalų indais, t. y. „šiukšlių dėžėmis" (2 Tim 2, 20).
• Neatleidimas atveria duris neapykantai, kuri yra daugelio karų ir mirčių priežastis (2 Sam 13-18 skyr.).
Atleidimas - ne jausmas, o sprendimas
Atleisti - tai nereiškia panaikinti to žmogaus nuodėmę. Ji lieka tarp to žmogaus ir Dievo, ir jis turės atsiskaityti prieš Viešpatį dėl kiekvienos savo nuodėmės. Tačiau atleisdami mums bloga padariusiajam, išvalome savo širdį nuo svetimų nuodėmių ir jų sukelto skausmo, suteikiame Viešpačiui galimybę išgydyti širdies žaizdas. Mes gyvename netobulame pasaulyje, kuriame daug skausmo, todėl negalime būti visiškai apsaugoti nuo blogio, įvairiausių įžeidimų. Turime mokytis saugoti savo širdį, kurią Saliamonas jau kelis tūkstančius metų ragina mus saugoti už viską labiau, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai (Pat 4, 23).
Bet vis dėlto, ką daryti, jei ir norėdami atleisti, mes tarsi pritrūkstame jėgų žengti šį žingsnį? Pirmiausia turėtume pripažinti, jog esame įskaudinti. Prisiminkime Jėzų. Pagalvokime, kokį skausmą turėjo iškęsti mūsų Viešpats, kuris buvo Dievo akyse teisus ir šventas, bet prisiėmęs svetimas nuodėmes buvo prikaltas prie kryžiaus ir kentėjo bausmę už mus, mūsų vietoje. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai (1 Pt 2, 23). Jėzus, kabodamas ant kryžiaus ir turėdamas didžiausią galimybę įsižeisti, vis dėlto ištarė: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34). Jėzus atleido. Tai reiškia, jog Jis visą teismą atidavė į Dievo, teisingojo Teisėjo, rankas. Tas pats Jėzus gyvena mūsų širdyse. Ir kai mes, atrodytų, negalime atleisti savo skriaudėjui, Jėzus mumyse gali, nes Jis tai jau padarė ant kryžiaus. Tiesiog leiskime Jėzui atsiverti ir atleisti per mus mūsų skriaudėjams. Atleidimas - tai sprendimas, o ne emocija. Sprendimas, kurį turime padaryti visam gyvenimui: kad ir kas įvyktų mano gyvenime, aš apsisprendžiu atleisti, nes Jėzus pirmas atleido. Sprendimas, inspiruotas Dievo įsakymo mylėti savo artimą. Įsakymas reiškia, jog kitos alternatyvos nėra.
Kartais tas pats žmogus su mumis blogai pasielgia ne vienąsyk. Atleidžiame jam kartą, kitą... Bet jei jis ir vėl nusideda, mes, kaip ir apaštalas Petras, užduodame Viešpačiui klausimą: Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų? Jėzus jam [ir mums] atsakė: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių" (Mt 18, 21-22).
Atleidimas - tai Dievo išmintis
Atleisti savo skriaudėjui - tai nepaprasta Dievo išmintis. Šiame viename žodyje „atleisk" slypi stulbinanti tiesa, kurios plotį, gylį, ilgį ir aukštį sunku aprėpti mūsų ribotu protu. Tačiau kai mes paklūstame šiai tiesai ir apsisprendžiame atleisti, jos gelmės pradeda atsiverti ir imi suvokti, kaip vis dėlto gera nenešioti svetimų nuodėmių naštos, leisti Dievui išgydyti širdies žaizdas ir gyventi laisva, švaria širdimi. Kai atleidžiame, į mūsų širdis sugrįžta ramybė, džiaugsmas, teisumas, t. y. Dievo karalystė. Tuomet meldžiamės ir Viešpats girdi mūsų maldas ir į jas atsako, atleidžia mūsų nuodėmes. Atstatomas nutrūkęs bendravimas su kitais žmonėmis. Tai nereiškia, kad su kiekvienu skriaudiku tampame geriausi draugai, tačiau nebelieka noro jo vengti. Kaip neatleidimas turi besitęsiančias iš kartos į kartą prakeikimo pasekmes, taip ir su atleidimo nuostata vaikams ir vaikaičiams perduodami dieviški palaiminimai.
Tad kaip Kristus mums atleido, taip ir mes atleiskime vieni kitiems, jei vieni prieš kitus turime kokį skundą (Kol 3, 13), kad apsivalę nuo visokių nedorybių Viešpaties namuose tarnautume ne kaip indai negarbingiems reikalams, bet kaip šventi indai, tinkami Šeimininkui bei skirti lietis Dievo šlovei (2 Tim 2, 21).
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 2002 m. lapkričio 2 d. Nr. 21 (142)