„Prieš sunaikinimą žmogaus širdis pasididžiuoja…“ Patarlių 18, 12
Yra senas posakis, kad „įvykiai prieš ateidami pirmiausia meta savo šešėlį“, o čia išmintingas žmogus moko, kad išdidi širdis pranašauja piktą pabaigą. Išdidumas gal net geriau pranašauja sunaikinimą, nei barometro gyvsidabrio stulpelis – lietų. Kai žmonės didžiuojasi, jų širdis jau apimta sunaikinimo. Tegul skaudanti Dovydo širdis parodo, kad žmogaus garbė aptemsta, kai jis beprotiškai įsimyli savo didybę (2 Sam 24, 10). Atkreipk dėmesį į Nabuchodonosarą, didįjį Babilono įkūrėją, kuris tapo lyg žvėris, šliaužiojo žeme, ėdė žolę lyg jautis, jo nagai pasidarė lyg paukščio, o plaukai – lyg erelio plunksnos (Dan 4, 33). Išdidumas žmogų paverčia gyvuliu, kaip kadaise angelą pavertė šėtonu. Dievas nekenčia išdidžiųjų ir visuomet juos pažemina. Visos Dievo strėlės yra nukreiptos į išdidžias širdis.
Krikščioni, ar tavo širdis išdidi? Išdidumas gali patekti į krikščionio širdį taip pat, kaip ir į nusidėjėlio, gali jį apgauti, sakydamas, kad jis „turtingas ir nieko nestokoja“. Ar didžiuojiesi gautais iš Dievo talentais? Ar didžiuojiesi Dievo suteiktomis savybėmis ir maloniais išgyvenimais? Tai taip pat neša sunaikinimą. Tavo pasipūtimo aguonos bus išrautos su šaknimis, tavo išsišokėliškumas bus išdegintas karštos saulės ir tavo pasitikėjimas savimi taps mėšlo krūvos šiaudais. Jei pamiršime, kad turime būti nuolankios dvasios ir gyventi kryžiaus papėdėje, Dievas paims lazdą. Jis sunaikins tavo, išdidus krikščioni, džiaugsmą ir paguodą, bet nesunaikins tavo sielos. Taigi, „tas, kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“ (2 Kor 10, 17).
C. H. Spurgeon