Skaitydami Evangeliją pagal Joną aptinkame žodžius, kurie skaudžiai rėžia daugelio žmonių ausis: Kas iš aukštybių ateina, Tas už visus viršesnis, o kas – iš žemės, žemiškas yra ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, Tas už visus viršesnis. Jis liudija, ką matė ir girdėjo, tik niekas Jo liudijimo nepriima. O kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas teisus, juk ką Dievas yra siuntęs, tas kalba Dievo žodžius, nes Dievas teikia Dvasią be saiko. Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į Jo rankas. Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki į Sūnų – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 31–36 eilutės).
Jonas neatsiprašinėdamas teigia, kad santykis į Jėzų Kristų nulemia kiekvieno žmogaus ateitį. Jėzus – tai įsikūnijęs Dievas Sūnus. Jis – amžinasis Dievo Žodis, per kurį viskas sukurta, tapo žmogumi, kad kiekvienas, kuris Juo patiki, nepražūtų.
Kalbantis su įvairiais žmonėmis ir paklausus, koks jų santykis į Jėzų Kristų, dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad Jėzus paliko sektino gyvenimo pavyzdį, bet neteko girdėti, kad šiuo klausimu užkalbintas žmogus pasakytų: „Kas netiki į Dievo Sūnų – gyvenimo nematys, ant jo pasilieka Dievo rūstybė.“
Suprantama, kad šiuos evangelijos žodžius galima pasakyti labai bjauriai, su teisuoliška puikybe. Tačiau pabandykime išgirsti juos, sakomus jautraus, mylinčio ir gailestingo žmogaus, kuris kalba ne tam, jog tave užgautų, bet kad pasakytų esminę gyvenimo tiesą: jeigu paniekinsi Kūrėjo suteiktą malonę ir nepažinsi mirusio už tavo nuodėmes bei prisikėlusio Dievo Sūnaus, ant tavęs pasiliks teisingojo Dievo rūstybė.
Kitas Naujojo Testamento autorius, perspėdamas krikščionis, kurie išsigandę dėl tikėjimo Kristumi kilusių sunkumų pradėjo abejoti, šią tiesą išsakė tokiais žodžiais: … kaip gi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? (Laiško hebrajams 2 skyriaus 3 eilutė).
Neužtenka tik vadintis krikščioniu ir pritarti Šventojo Rašto tiesoms. Tikra krikščionybė prasideda asmeniškai susilietus su prisikėlusiu Kristumi, patikėjus Juo ir pripažinus Jį savo Gelbėtoju bei Viešpačiu, o tęsiasi kiekvieną dieną pažįstant Jį vis daugiau.