Viešpatie, Tavęs aš šaukiuosi, mano malda kas rytą kyla į Tave.
(Psalmynas 88, 13)
Kartą vieno paprasto žmogaus paklausė, kaip jam taip puikiai sekasi išsaugoti nuolatinės ramybės būseną, nors jo aplinkybės toli gražu ne maloniausios. Jo atsakymas buvo gilus, bet labai paprastas: „Išmokau susitaikyti su tuo, kas neišvengiama.“
Ši mintis tokia išmintinga ir praktiška, kad sunku net suprasti, kodėl šių laikų krikščionys sugeba praleisti ją pro ausis ir nepritaikyti kasdienybėje. Kad mes į tai žiūrime pro pirštus, atsispindi mūsų elgesyje ir pokalbiuose. Kai kurie iš mūsų „spyriojamės prieš akstiną“ visą savo gyvenimą, tuo pačiu visą laiką tikėdami, kad esame pasidavę Dievo valiai.
Tai, ką daro nedorėliai, neturėtų trikdyti gerų žmonių ramybės. Vidinis pasaulis susideda iš mūsų minčių ir emocijų, valdomų valios. Nors negalime nulemti aplinkybių, galime valdyti savo reakciją į jas. Štai kur turi būti kovojamos kovos ir iškovojamos pergalės.
Šiais žodžiais anaiptol neskleidžiu mokymo apie fatalizmą ir neneigiu žmogaus valios laisvės. Priešingai, nedviprasmiškai siekiu užtvirtinti laisvės idėją.
Nors pasaulio valdyti negalime, galime valdyti savo požiūrį į jį. Galime priimti Dievo valią, kur ji apsireiškia. Jei mano valia yra vykdyti Dievo valią, nebus jokios prieštaros su tuo, kas pasitaikys mano kasdieniame kelyje. Tegul Dievas inicijuoja pakeitimus, kur mato derant, savo visavaldės apvaizdos galia ar atsiliepdamas į tikinčiojo maldą.
W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“