<...> tuščiai mąstydami (jie) paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili. Romiečiams 1, 21-22
Kadangi hedonistas (žmogus, besivaikantis malonumų – red. past.) niekada nematė rankos, sukūrusios Visatą, jis daro prielaidą, kad vienintelis gyvenimas yra čia ir dabar. Jis tiki, jog vienintelė tiesa yra šiame kambaryje. O vienintelis tikslas – jo paties malonumai. Jo manymu, nėra nieko dieviška. Jam visai nerūpi tai, kas amžina.
Hedonistas sako: „Koks skirtumas? Galbūt esu blogas – na, ir kas? Ką darau ir kaip gyvenu – tai mano reikalas“. Jam labiau rūpi patenkinti savo aistras nei pažinti Tėvą. Malonumas jo gyvenime toks svarbus, kad nelieka nei laiko, nei vietos Dievui.
Ar jis teisus? Ar teisinga niekinti Dievą ir tiesiog smagiai gyventi?
Paulius sako: „Tikrai ne!“
Pasak laiško romiečiams pirmojo skyriaus, nepaisydami Dievo, mes prarandame daugiau nei vien keletą gyvenimo spalvų. Mes netenkame moralės standartų, gyvenimo tikslo ir dvasingumo.
Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“