Pavadinimas „Atgailai skirtas laikas“ gali būti suprastas įvairiai, bet šį kartą kalbėsime apie mūsų Kūrėjo kantrybę ir atgailai suteiktą laiką, kuris, žmonėms atrodo, trunka per ilgai. Apaštalas Petras savo antrame laiške atkreipia į tai tikinčiųjų dėmesį: Viešpats nedelsia ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, tačiau kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (Apaštalo Petro Antrojo laiško 3 skyriaus 9 eilutė).
Jau du tūkstantmečius žmonija gyvena atgailai skirtu laiku. Tai sakė iš mirusiųjų prisikėlęs Jėzus Kristus, prisikėlimo dienos vakare atėjęs pas artimiausius savo mokinius: Jėzus jiems tarė: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse.“ Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas. Jūs esate šių dalykų liudytojai“ (Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus 44–48 eilutės).
Tą patį paliudijo ir apaštalas Paulius, kalbėdamas Atėnų Areopage: <...> būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą dėl žmogaus išmonės ir gebėjimų. Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vyrą, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių (Apaštalų darbų 17 skyriaus 29–31 eilutės).
Laikas, skirtas tautų atgailai, dar nesibaigė. Kadangi tai tęsiasi jau du tūkstantmečius, kyla pagunda galvoti, jog taip bus visada. Ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime yra Dievo skirtas laikas atgailai ir jis nesitęsia tūkstantmečius. Nė vienas iš mūsų nežinome, kiek to laiko suteikta kiekvienam asmeniškai. Todėl į atgailą neturėtume žiūrėti lengvabūdiškai. Tai nėra keista savęs gniuždymo religinė apeiga. Einant gyvenimo keliu nuolatos tenka pripažinti savo prasilenkimus su tiesa ir kasdien dangiškojo Tėvo prašyti: Gelbėk mus nuo pikto.