Evangelijoje pagal Morkų skaitome liudijimą apie vieną žmogų, kuris atrodytų labai pagarbiai kreipėsi į Jėzų Kristų.
Jėzui išeinant į kelią, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus jam tarė: „Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams ir turėsi lobį danguje. Tada ateik, imk kryžių ir sek paskui mane.“ Po šitų žodžių jis nuliūdo ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto (Evangelijos pagal Morkų 10 skyriaus 17–22 eilutės).
Iš Morkaus pasakojimo apie tą žmogų sužinome, kad jis puolė prieš Jėzų ant kelių ir jog buvo padorus bei labai turtingas. Evangelistai Matas ir Lukas, pasakodami tą patį įvykį, suteikia daugiau žinių apie tą žmogų: Matas pasako, jog tai buvo jaunas žmogus, o Lukas – jį esant valdininką. Jaunas turtingas valdininkas puolė prieš Jėzų ant kelių ir kreipėsi į Jį žodžiais „Gerasis Mokytojau“. Tai atrodė labai pagarbu, bet tokiu kreipiniu tas žmogus parodė, kad nesuvokia nei tikro gerumo, nei su kuo kalba. Iš to, kaip Jėzus jam atsakė, galime numanyti, kad gerumą jis suprato kaip žmogišką savybę, ir galvojo, jog įmanoma pačiam savo pastangomis būti geram. Nors manėsi viską darąs gerai, jaunasis valdininkas nujautė, kad jam visgi kažko trūksta, bet nenutuokė, koks pokytis turi jame įvykti. Jis įsivaizdavo, jog dar kažką atlikdamas pats gali padaryti save tinkamą amžinajam gyvenimui.
Prieš jį stovėjo įsikūnijęs Dievas Sūnus, kuris atėjo į šį pasaulį, kad savo mirtimi ant kryžiaus išgelbėtų Juo patikėjusius beviltiškoje padėtyje esančius žmones, nes nė vienas žmogus savo jėgomis negali būti tinkamas Dievui.
Tas valdininkas galėjo įeiti pro amžinojo gyvenimo duris, bet pasirinko laikiną turtą.