Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę (Evangelijos pagal Joną 6 skyriaus 33 eilutė). Šiuos žodžius Jėzus Kristus pasakė žmonėms, valgiusiems stebuklingu būdu padaugintos duonos. Kodėl žmonėms reikia duonos iš dangaus? Ir kokia tai duona?
Jėzų su apaštalais į dykvietę atlydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklingai išgydomus ligonius. Jėzui rūpėjo susirinkusieji, ir Jis nenorėjo, kad jie liktų nevalgę. Kristus palaimino penkias miežines bandeles bei kelias žuveles ir liepė savo mokiniams dalinti tai žmonėms. Stebuklingai padauginta duona bei žuvimi pasisotino apie penkis tūkstančius vyrų, ir dar buvo surinkta dvylika pintinių likučių. Stulbinantis stebuklas, bet valgiusieji nesuprato jo reikšmės. Duonos padauginimo stebuklas buvo tik nuoroda į kažką nesuvokiamai didingesnio. Valgiusieji Jėzaus padaugintos duonos savo dėmesį buvo sutelkę į kūno pamaitinimą ir nematė to, kas buvo kur kas svarbiau. Duona, pamaitinanti kūną, nesprendžia giliausių žmogaus problemų. Gyvybę pasauliui duoda visai kitokia duona.
Prieš juos stovėjo įsikūnijęs Dievas Sūnus, per kurį viskas sukurta ir kuriuo viskas palaikoma. Jis pamaitino tuos žmones stebuklingai padaugindamas duoną, kad jie suprastų, ką tas ženklas reiškia. Pats Dievas Sūnus tapo žmogumi, kad paaukotų savo gyvybę už tuos, kurie Juo patikės, ir jiems sugrąžintų prarastą gyvenimą su Dievu. Jėzus tiems žmonėms kalbėjo tiesą. Maistas kūnui nėra svarbiausias jų poreikis, ir ieškoti Kristaus tik dėl nemokamos duonos, nesistengiant suprasti tikrosios stebuklingų ženklų prasmės, buvo esminė tų žmonių klaida. Jie nesuprato tikrosios savo padėties, kaip ir šiandien jos nesupranta dauguma žmonių. Be Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus visi žmonės – tiek anais laikais, tiek visais vėlesniais amžiais, tiek šiais laikais – yra pražuvę.
Ar suprantame, kad tarp Kristaus kančios bei mirties ant kryžiaus ir mūsų yra tiesioginis ryšys? Sumokėta Dievo Sūnaus gyvybės kaina parodo mūsų skolos dydį. Jo kančios gylis atveria mūsų nusikaltimo mastą. Visiškas Jėzaus pasiaukojimas apreiškia Jo meilę mums. Kai patikime Kristumi, Jo gyvybės auka sunaikina mūsų nuodėmes, mes galime atsiverti Dievui ir būti Jo malonės keičiami. Esame taip sukurti, jog tikėjimas yra labai svarbi mūsų būties dalis. Kuo tikime, tuo ir tampame. Tikėjimą galėtume pavadinti tapatinimosi mechanizmu. Būtent patikėdami mes atrandame savo tapatybę. Kadangi Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą, tiktai tikėdami Juo galime iš tiesų būti savimi. Tikėti mus sukūrusiu Dievu reiškia tikėti tiesa.
Tačiau mūsų protėviai patikėjo melu, ir jų tapatybės šaltinis pasikeitė. Nauja tapatybė atrodė gundančiai patraukli, bet buvo nereali. Rojaus sode jie patikėjo, kad patys savarankiškai be Kūrėjo gali spręsti, kas yra gera, o kas bloga. Patikėję melu Adomas su Ieva prarado galimybę atvirai bendrauti su Tiesa. Neįmanoma turėti ryšio su tiesa, ja netikint, ir bendrauti su Dievu, Juo nepasitikint. Atmetus savo tikrąją tapatybę neišeina išlaikyti ryšio su tiesa. Mes dažnai labai paviršutiniškai žiūrime į tikėjimo klausimus. Tačiau patikėti reiškia pripažinti, kad yra būtent taip, kaip mes tikime. Tai, kuo patikime, tampa mūsų atrama. Mes atsiveriame asmenims, kuriais pasitikime, atiduodame save į jų rankas. Todėl patikėti melu yra pražūtinga – pradedi remtis į kažką nerealaus. Neteisingi vaizdiniai užvaldo protą, nelieka tikrovės suvokimo. Klaidžioji, o galvoji, kad eini tikru keliu. Melagis, kuriuo tiki, toliau tave klaidina ir vis sunkiau darosi suprasti, kaip yra iš tikrųjų. Galiausiai tampi visiškai negabus suvokti tiesos, nes ji atrodo nebereali.
Kažkas panašaus nutiko žmonėms, kurie valgė stebuklingai padaugintos duonos. Jėzus jiems kalbėjo: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs (Jn 6, 26–27).
Jie klausėsi Jėzaus žodžių ir paklausė Jo, ką turėtų daryti, kad vykdytų Dievo darbus. Kristus jiems atsakė, jog Dievo darbas yra tikėti Tą, kurį Dievas siuntė. Tuomet žmonės dar Jo klausė: Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Mūsų tėvai dykumoje valgė maną, kaip parašyta: „Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“ (Jn 6, 30–31).
Žmonių atmintyje buvo įsirėžę Šventuosiuose Raštuose papasakoti tolimos praeities įvykiai. Mozės iš Egipto vergystės išvesta Izraelio tauta keturiasdešimt metų dykumoje valgė maną – duoną iš dangaus. Mozė buvo Dievo siųstas pranašas, ir Jėzaus klausiusieji, žinodami Šventajame Rašte užrašytą Izraelio tautos istoriją, suprato, kaip svarbu tikėti Dievo pasiuntiniu, bet jie norėjo panašaus ilgalaikio ženklo kaip Mozės laikais – kasdien stebuklingai dauginamos duonos, kad būtų aprūpinti kasdieniu maistu. Bet Jėzus prabilo apie kitokią duoną: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Nes Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę (Jn 6, 32–33).
Išgirdę šiuos žodžius, bet nesupratę jų prasmės, žmonės galvojo, kad Jėzus kalba apie kažkokią ypatingą dangišką duoną, turbūt kažkuo panašią į Mozės laikų maną. Jie nuoširdžiai paprašė: Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos! (Jn 6, 34). Ir išgirdo tai, ko visiškai nesitikėjo išgirsti. Jėzus jiems atvėrė didingą tiesą apie Kūrėjo atsaką į esminį žmonių poreikį: Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Bet Aš jums sakiau: jūs mane matėte, ir netikite. Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk, nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė. O mane siuntusio Tėvo valia – kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną (Jn 6, 35–39).
Klausiusieji ėmė murmėti, nes matė prieš save žmogų, kuris jiems sakė, kad jis pats yra duona, nužengusi iš dangaus. Kaip tai gali būti? Minioje buvo žmonių, kurie žinojo, kad kalbantysis yra Jėzus, Juozapo sūnus, jie pažinojo jo tėvą bei motiną.
Jie matė įsikūnijusį Dievą Sūnų ir negalėjo tuo patikėti. Kodėl taip atsitiko? Tie žmonės neieškojo Dievo pažinimo. Jie matė stebuklus, kuriuos Jėzus darė ligoniams, valgė stebuklingai padaugintos duonos, ieškojo Jėzaus, kad galėtų dar valgyti tos duonos, bet nesiekė išgirsti iš dangiškojo Tėvo ir pasimokyti.
Matydamas, kad jie murma, Jėzus juos sudraudė: Nemurmėkite tarpusavyje! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: „Ir visi bus mokomi Dievo.“ Todėl, kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai Tas, kuris iš Dievo yra, Jis matė Tėvą. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų (Jn 6, 43–50).
Ir tuomet, kalbėdamas jiems toliau, Jėzus prabilo apie savo kūną ir kraują. Pasirodo, duona, kurią Jis duos, yra Jo kūnas.
Net iki šių dienų mums sunku suprasti, ką, taip kalbėdamas, pasakė Viešpats Jėzus. O tiesa yra tokia: Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus gelbsti kiekvieną Juo tikintį nuo amžinos pražūties.
Kristaus mirtis ir prisikėlimas iš mirusiųjų yra vienintelė kiekvieno žmogaus viltis.