Pildėsi maždaug prieš penkis šimtus metų pasakyti pranašo žodžiai: Linksmai džiūgauk, Siono dukra! Šauk, Jeruzalės dukra! Tavo karalius ateina pas tave. Jis teisus ir atneša išgelbėjimą, nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio (Zacharijo pranašystės 9 skyriaus 9 eilutė).
Alyvų kalnu Jeruzalės link ėjo didžiulė minia. Jos vidury artimiausių pasekėjų apsuptas ant asilaičio jojo Jėzus iš Nazareto. Žmonės priešais Jį ant kelio klojo savo drabužius ir medžių šakas. Jo sekėjai džiaugsmingai ir garsiai šlovino Dievą. Jie šaukė: „Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Evangelijos pagal Luką 19 skyriaus 38 eilutė). Tačiau net patys artimiausi Jėzaus pasekėjai vargu ar aiškiai suvokė, kad tai Šventojo Rašto pranašystės išsipildymas. Kai kurie fariziejai piktinosi, girdėdami šlovinimo šūksnius. Jie buvo įsitikinę, kad keliaujančiam pamokslininkui iš Galilėjos negali būti skirti tokie žodžiai, ir ragino Jėzų sudrausti savo mokinius. Jėzaus atsakymas parodė, koks reikšmingas buvo tas įvykis: Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks! (ten pat, 40 eilutė). Tie žmonės nesuprato to, kas vyko prieš jų akis, reikšmės. Į Jeruzalę jojo Dievo skirtas Izraelio karalius.
Kai skaitome Evangelijose užrašytą liudijimą apie šį įvykį, mes irgi dažniausiai nesuvokiame jo reikšmingumo. Didžioji dalis Izraelio tautos neatpažino tikrojo savo Karaliaus.
Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo ir sakė: „O kad tu nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto“ (ten pat, 41–44 eilutės). Ši Viešpaties pranašystė išsipildė pirmame amžiuje.
Nuo tų laikų iki dabar visoms tautoms skelbiama žinia apie tikrojo žmonijos Karaliaus pasiaukojimą – mirtį ant kryžiaus už visų žmonių nuodėmes, kad žmonės pripažintų savo beviltišką padėtį ir, patikėję Juo, susitaikytų su savo Kūrėju. Kaip tada Izraelio tautai, taip dabar kiekvienam žmogui būtina suprasti, kas jam iš tiesų atneša ramybę.