Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia. (1Petro 3, 18)
Šiandien pasaulyje – net ir religiniuose ratuoes – vyksta tylus suokalbis: niekas nekalba apie žmogaus atsakomybę dėl nuodėmės, apie teismo realybę, Dievo rūstybę ir būtinybę žvelgti į nukryžiuotą Gelbėtoją.
Virš kiekvieno vyro ir virš kiekvienos moters lyg didelis šešėlis tvyro faktas, kad mūsų Viešpats buvo sužalotas ir nukryžiuotas už visus žmones, už visą žmoniją! Kaip tik tos atsakomybės žmonės ir stengiasi išvengti.
Nepulkime iškalbingai versti kaltės Judui ar Pilotui. Ir nesakykime pro sukąstus dantis: „Judas pardavė Jį už pinigus!“ Taip, jie kalti, nėra jokios abejonės. Bet jie buvo tiktai mūsų bendrininkai nusikaltime. Tiek jie, tiek mes pakabinome Viešpatį ant kryžiaus. Tas šiandien sukylantis pyktis ir blogis tavo viduje ir nusiuntė Viešpatį ten. Piktumas, neapykanta, įtarumas, pavydas, melas, apgaudinėjimas, kūniškumas, tuščias malonumų vaikymasis – visi dalykai, šėlstantys kūniškame žmoguje, susivieniję prikalė Kristų prie kryžiaus.
Per pasaulį ritasi galingo sąjūdžio banga, nešanti žmonėms ramybę ir išvaduojanti juos nuo tos istorinės atsakomybės už Jėzaus Kristaus teismą ir nukryžiavimą. Vis dėlto mums svarbu pirmiau ją prisiimti, suvokti ir pripažinti. Kiekvienas iš mūsų esame Adomo palikuonis, todėl atlikome savo dalį, prikalant Viešpatį prie kryžiaus!
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“