Šventajame Rašte pasakojama apie du pasaulius: puolusį pasaulį ir naująją kūriniją. Puolęs pasaulis, vaizdingai aprašytas Pradžios knygos 3 skyriuje ir toliau, buvo persmelktas nuodėmės, kaltės, moralinės bejėgystės, ligų, nelaimių ir mirties. Blogis įsiskverbė visur, tad Dievas padarė labai skaudžią išvadą – žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti... (Pradžios 6, 5).
O naujoji kūrinija, apie kurią rašoma Izaijo pranašystės 65–66 sk., Laiško romiečiams 8 sk. ir Apreiškimo knygos 21–22 sk., atspindi pasaulį, kuriame viešpatauja atleidimas, tyrumas, gyvybė, įkvėpimas, sutarimas, sveikata ir šlovė. Jame nebėra nuodėmės, ligų, mirties ar panašių dalykų. Tai, kaip viskas baigiasi, stulbina – visas blogis pašalintas, todėl galima džiaugsmingai sušukti: Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens su jais <...>. Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 3. 5).
Kas gali panaikinti prarają tarp šių dviejų pasaulių? Prarają dėl didžiulės blogio problemos, pasireiškiančios nuodėme, atnešančios kaltę, vergystę, sugedimą, ištvirkimą ir mirtį? Biblinis atsakas į blogio problemą yra Jėzaus mirtis ant kryžiaus, įskaitant Jo įsikūnijimą, gyvenimą, prisikėlimą ir išaukštinimą.
Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes, pagal Raštus; ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad buvo prikeltas trečią dieną, pagal Raštus; ir kad Jis pasirodė Kefui, po to dvylikai (1 Kor 15, 3–5). Bet kaip kryžius – toks baisus, kankinantis egzekucijos simbolis – gali būti atsakymas? Ir kuo Jėzaus kryžius skiriasi nuo visų kitų? Tai didžiulė paslaptis!
Tirdamas Jėzaus mirties ant kryžiaus paslaptį, remsiuosi apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams 2 skyriaus 1–11 eil.
Kristaus mirtis: ką Dievas darė ant kryžiaus?
Tai svarbus klausimas, keliamas ir teologo A. E. McGratho to paties pavadinimo knygoje („What was God Doing on the Cross?“). Dievo darbą ant kryžiaus galima apibendrinti trimis tarpusavyje susijusiais elementais: (1) kryžius apreiškia Dievo prigimtį, (2) atskleidžia Dievo kančią ir (3) parodo Dievo pergalę. Panagrinėsime šias temas paeiliui.
Pirma, kryžius atskleidžia Dievo prigimtį. Tikrasis motyvas, kuris vedė Dievą iki drastiškos Kristaus mirties ant kryžiaus, yra meilė. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius <...> O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 6. 8). Taip Jis pasielgė tik iš malonės – kad atpirktų žmones. Taigi, išteisinti tikėjimu, turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kuria pasitikime, ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi (Rom 5, 1–2). Juk jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 8–10). Dievo meilė ir malonė atnešė sutaikinimą. Dievas turi sutaikančią prigimtį. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti (Rom 5, 10). Dievo meilė, malonė ir sutaikymo darbas, aiškiai atskleisti ant kryžiaus, yra esminės Jo prigimties savybės.
Tačiau kryžius parodo, kad nuolankumas taip pat yra itin svarbus Dievo prigimties aspektas. Atidžiai perskaitykime Filipiečiams 2, 6–8: <…> kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Kristus / Dievas iš prigimties yra save aukojantis / atsižadantis. Priešingai nei savanaudis Adomas, Kristus nepasinaudoja savo padėtimi, bet nusižemina, kad atsakytų į žmonijos poreikį. Tai patvirtina ir kiti tekstai: Nes ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet, kaip parašyta: „Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs“ (Rom 15, 3; plg. Ps 69, 9) ir Juk jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę – Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo skurdą taptumėte turtingi (2 Kor 8, 9). Iš prigimties būdamas nuolankus, Jis neatsisakė, neatsižadėjo savo dieviškumo, bet jį panaudojo! Jo įsikūnijimas ir mirtis nepaslėpė Jo dieviškumo, bet jį atskleidė. Jis tikrai buvo „Dievas su mumis“. Perfrazuodamas Petro žodžius: Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais (2 Pt 1, 4), Irenėjus teigė: „Dievas tapo tuo, kas mes esame, kad padarytų mus tuo, kas Jis yra.“ Taigi Jėzaus pasiaukojimas, Jo nuolanki mirtis už mus ant kryžiaus yra pats dieviškiausias veiksmas. Jis atskleidžia Dievo prigimties esmę.
Dievo kančia
Antra, kryžius atskleidžia Dievo kančią. Galima į mūsų minėtą klausimą pažiūrėti taip: ką Dievas darė ant kryžiaus? Iš Biblijoje pateiktų įrodymų aišku, kad Tėvo ir Sūnaus veiksmai yra vieningi: jie abu daro tą patį. Šį teiginį patvirtina Jono 5, 19–20: Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Nes Tėvas myli Sūnų ir rodo Jam visa, ką pats daro. Ir Jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės.“ Įsikūnijęs Jėzus, darydamas Tėvo darbus pradėjo atkurti kūriniją, iš anksto parodydamas daugybę naujojo dangaus ir naujosios žemės ženklų. Matome stebuklus: Jis pamaitino alkanus, gydė ligonius, nuramino audras, išvarinėjo demonus ir net prikėlė mirusiuosius. „Didesni dalykai“ galbūt kalba apie Jo galutinį – atpirkimo – darbą ant kryžiaus ir eschatologinę šio amžiaus pabaigą naujajame danguje ir naujojoje žemėje. Kadangi Tėvo ir Sūnaus darbai neatsiejami, ant kryžiaus kenčia trivienis Dievas. Taigi Jėzus, miręs ant kryžiaus, nėra kosminis „nukankintas vaikas“, kaip kai kas teigia, pats Dievas Kristuje prisiėmė pasaulio nuodėmes ir jų pasekmes. Tai puikiai apibūdina teologas Boersma: „Įsikūnijimo slėpinys atskleidžia, kad atperkančios bausmės žiaurumas yra pasiaukojimo žiaurumas – veiksmas, kylantis iš tyros, save dovanojančios ir kitą priimančios meilės, kuri yra pati Dievo būties esmė. Todėl Dievas nėra „kraugerys“ Dievas, baudžiantis savo nekaltą Sūnų.“
Taigi, ant kryžiaus Kristus (Dievas) kentėjo ir atpirko pasaulio nuodėmes, kad mes galėtume gyventi. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad, mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“ (1 Pt 2, 24; Iz 53, 4–6). Nukryžiuodamas ir nužudydamas Kristų, blogis padarė blogiausia, ką galėjo, ir pralaimėjo. Dievas Kristuje ant kryžiaus prisiėmė blogį bei nuodėmes ir atėmė iš jų galią. Tai patvirtina ir Hebrajams 2, 9–10. 14–15: Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus – Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą šlove ir garbe, kad Dievo malone Jis už kiekvieną paragautų mirties. Nes Tam, dėl kurio ir per kurį yra visa, priderėjo, vedant daugybę vaikų į garbę, kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą <…> Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.
Trivienis Dievas kentėjo už mus, prisiėmė visą mūsų nuosprendžio naštą ir, parodęs nesuvokiamą atlaidumą, išlaisvino mus iš blogio, nuodėmės, mirties ir paties velnio gniaužtų. Tai išties didi paslaptis.
Dievo pergalė
Trečia, kryžius atskleidžia Dievo pergalę – tiek galutinę, tiek eschatologinę. Filipiečiams 2, 9–11 rašoma: Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą, aukštesnį už visus kitus vardus, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Ant kryžiaus Kristus per atleidimą išvadavo mus iš mūsų nuodėmių įtakos (jų kaltės ir netyrumo). Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą, atitinkantį turtus Jo malonės (Ef 1, 7). Galingu išlaisvinimo veiksmu Jis įveikė siaubingą nuodėmės galią. O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą (Rom 6, 22).
Be to, Jis parbloškė velnią ir visas tamsos karalystės jėgas. Kai Jo mokiniai džiaugėsi, kad net ir demonai jiems paklūsta, Jis sušuko: Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus (Lk 10, 18), o prieš nukryžiavimą drąsiai paskelbė: Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 31–32). Šią mintį pakartoja ir apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams: <...> kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą (Kol 1, 13–14). O svarbiausia, kad prisikeldamas iš mirusiųjų Jėzus nugalėjo pačią mirtį! Štai kaip įtikinamai rašo Paulius: Pergalė prarijo mirtį! Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė? Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! (1 Kor 15, 54–57). Blogis buvo nugalėtas ant kryžiaus! Nors blogis yra realus, jis nėra tvarus; jis yra parazituojantis, nevaisingas, griaunantis ir nieko nekuriantis. Nors jis dar nėra visiškai išnaikintas, jam buvo suduotas mirtinas smūgis. Todėl mes ir toliau meldžiamės Viešpaties malda: „Gelbėk mus nuo pikto.“
Kristus ant kryžiaus ne tik nugalėjo blogį visais jo pavidalais, bet ir išpirko kūriniją iš nuopuolio sugedimo ir blogio padarinių. Norėčiau pasiūlyti dar vieną terminą – „atkūrimas“, kuris apibūdina, kaip Kristus susigrąžina savo kūrinijos projektą. Pirma, perkeitimas įvyksta asmeniniu lygiu: Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai atsirado nauja (2 Kor 5, 17). Antra, įvyksta ir atnaujinimas pasauliniu mastu: <…> pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, – ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo. Šia viltimi mes esame išgelbėti <…> (Rom 8, 21–24).
Reiktų atkreipti dėmesį, kad ši dieviškoji pergalė yra taiki ir atperkanti. Blogis palaiko blogį ir neatperka, nes „kova prieš blogį blogiu gali baigtis tik smurto pergale, o ne pergale prieš smurtą“ (Wright, Evil, 80). Apreiškimo knygą užrašęs apaštalas Jonas rašo apie raitelį ant balto žirgo, kuris kovoja apsivilkęs savo, o ne kitų krauju išteptu apsiaustu, ir iškovoja pergalę savo Žodžiu: Ir aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis vardu Ištikimasis ir Teisusis; Jis teisingai teisia ir kovoja. Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant Jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik Jis pats. Jis apsirengęs [savo] kraujyje permirkusiu drabužiu, ir Jo vardas – Dievo žodis (Apr 19, 11–13). Jėzus nugalėjo blogį pasiaukodamas ant kryžiaus, o ne prievarta. Todėl Laiške filipiečiams 2, 9–11 skaitome, kad Dievas viešai išaukštino Kristų, nes nuolankiai eidamas kryžiaus keliu Jis iš tikrųjų elgėsi kaip Dievas. Todėl Jis tikrai nusipelno dieviškojo vardo „Viešpats“ (plg. Iz 45, 23), prieš kurį priklaups kiekvienas kelis.
Kristaus mirtis. Kryžiaus ir atpirkimo teorijos
Trumpai aptarsiu moralinės įtakos, pakaitinės bausmės ir Kristaus Nugalėtojo (Christus Victor) teorijas. Jos kalba apie atpirkimo darbą (pasiaukojančią Dievo meilę ant kryžiaus) iš skirtingų perspektyvų ir yra tarpusavyje susijusios. Gana ilga teologo Boersma citata tinkamai apibendrina šių teorijų tarpusavio ryšį: „Kaip Izraelio ir Adomo atstovas Kristus moko mus ir rodo mums Dievo meilės pavyzdį (moralinė įtaka). Kaip Izraelio ir Adomo atstovas Kristus kenčia Dievo bausmę už blogį ir prisiima Įstatymo prakeikimą (pakaitinis atstovavimas). Kaip Izraelio ir Adomo atstovas Kristus kovoja su blogio jėgomis, išvaro demonus, atremia mirtinus šėtono gundymus ir pergalingai prisikelia iš kapo. <...> Kiekvienas iš trijų atpirkimo modelių apibūdina tam tikrą Kristaus atpirkimo darbo dalį, kad Bažnyčia taptų naująja žmonija. <...> moralinės įtakos modelis atskleidžia, kad Kristus kaip mokytojas perduoda mums išgelbėjimo žinią (apreiškimą) ir kad Kristus kaip dosnios Dievo meilės įsikūnijimas mus skatina iš meilės atverti savo rankas Dievui ir kūrinijai, taip susitaikant su Dievu. Bausmės modelis parodo Dievo pyktį dėl žmogaus nuodėmės ir moko, kad per kryžių Dievas išlaisvina mus iš Įstatymo bausmės, kad gautume nuodėmių atleidimą ir vėl taptume teisūs Dievo akyse. Kristaus Nugalėtojo modelis atskleidžia, kad Dievas Kristuje išlaisvina mus iš vergovės šio pasaulio kunigaikštystėms ir galioms (išlaisvinimas), priima mus kaip savo vaikus ir prikelia mus su Kristumi naujam gyvenimui amžinoje bendrystėje su Dievu.“
Šie atpirkimo modeliai atspindi tarpusavyje susijusią struktūrą. Pirma, paklusnus ir pasiaukojantis Kristaus gyvenimas bei bausmės kančia mums atstovaujant ir pakeičiant yra išganymo pamatas ir atveda prie didžiosios Jo pergalės. Tai parodo, kaip buvo pasiekta pergalė. Atskleidžia, kaip buvo pasiektas didysis „suvienijimas“: <...> davęs pažinti mums savo valios paslaptį iš savo palankumo, kaip nusprendė savyje, kad, laikų pilnatvei atėjus, suvienytų Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje (Ef 1, 9–10). Jei Kristus nebūtų mums atstovavęs kaip pakaitalas, nebūtų galutinės pergalės. Be galutinės pergalės bet koks pakaitinis atpirkimas liktų nebaigtas. Be pakaitinio atpirkimo, vedančio į galutinę pergalę, nebūtų moralinės paskatos atgailai ar krikščioniškam gyvenimui. Antra, turime sujungti visus tris dalykus, kad suprastume, ką Kristus atliko ant kryžiaus ir jo poveikį mums. Stebinanti pasiaukojanti Kristaus mirtis ant kryžiaus kaip atpirkimas už mūsų nuodėmes yra lemiamas veiksnys mūsų išgelbėjimui. Stulbinamas Jo pasiaukojimo pavyzdys yra paskata mūsų krikščioniškam gyvenimui. Jo didinga pergalė prieš nuodėmę, mirtį ir blogį yra mūsų dabartinės pergalės pagrindas ir mūsų vilties dėl būsimo išlaisvinimo bei Dievo tikslų išsipildymo pagrindas.
Ar matote, koks didžiulis palaiminimas mums suteiktas? Kristus sujungia du pasaulius – nuopuolį ir naująjį dangų bei naująją žemę. Jo darbas ant kryžiaus yra neaprėpiamas, todėl neturėtume to, kas įvyko ant kryžiaus, susiaurinti iki asmeninio pamaldumo. Jis visa daro nauja! Kokia meilė! Kokia malonė! Koks nuostabus atnaujinimas ir sutaikinimas!
Ką Kristaus mirtis reiškia Jo pasekėjams
Pirma, kaip galime matyti iš Laiško filipiečiams, Kristaus kryžius turi perkeisti mūsų mąstymą: Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Mąstykite taip kaip Kristus Jėzus (Fil 2, 3–5). Kristuje atsiskleidęs Dievo nuolankumas ir romumas turėtų būti būdingas ir Jo pasekėjams.
Antra, kryžius kviečia mus garbinti Jėzų kaip tikrąjį Viešpatį: švęsti Jo pergalę nuolankiai paklūstant, be gėdos viešai išpažįstant Jo vardą ir Jam nusilenkiant, pripažįstant Jo atbaigtą darbą ir paklūstant Jo viršenybei su visišku atsidavimu ir ištikimybe.
Trečia, Kristaus mirtis skatina mus įgyvendinti kryžiaus pergalę mūsų pasaulyje, belaukiant naujos Dievo kūrinijos. Todėl, mano mylimieji broliai, būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbų, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 58). Mes įsitraukiame į įvairias misijas (evangelizacija, ugdymas ar kitos tarnystės žmonių poreikiams atsakyti), nes tai jau yra naujosios kūrinijos darbas ir galutinio atpirkimo lūkestis. Jėzus mirė, ir Jo mirtis (įskaitant prisikėlimą ir išaukštinimą) užtikrino išganymą ir atnaujinimą, blogis buvo nugalėtas. Taigi dabar mes darbuojamės ir laukiame visiško kūrinijos atstatymo, kaip tai matė Jonas. O tai padaryti gali tik Jėzus!
Jis parodė man tyrą gyvenimo vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Viduryje miesto gatvės, vienoje ir kitoje upės pusėje, augo gyvenimo medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai – tautoms gydyti. Ir nebus daugiau jokio prakeikimo. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai tarnaus Jam. Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas. Ten nebebus nakties, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius (Apr 22, 1–5). Todėl mes vėl ir vėl kartojame apaštalo Jono žodžius iš Apreiškimo knygos: Amen. Taip, ateik, Viešpatie Jėzau! (Apr 22, 20). Ateik ir padaryk taip, kad Tavo atperkanti mirtis mums taptų tikrove! Ateik ir įkvėpk mus gyventi taip, kaip gyvenai Tu – pasiaukodamas! Ateik ir veski mus į galutinę naujojo dangaus ir naujosios žemės pergalę!
Iš directionjournal.org vertė Jurga Domarkaitė