Lietuvos Kalėjimų kapelionų asociacijos prezidentas: Man kalėjimai yra didžiulis stebuklas ir dovana
Garso įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=RIs1VyHXaNk
Kęstutis Kulakauskas jau antrą dešimtmetį yra Lietuvos įkalinimo įstaigų sielovadininkas. Šiuo metu jis eina evangelikus vienijančios Lietuvos Kalėjimo kapelionų asociacijos prezidento pareigas. XFM radijui pašnekovas pasakojo apie asociacijos veiklą, pasidalino tarnystės džiaugsmais ir iššūkiais.
Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacija yra evangelikus vienijantis tinklas, kuris padeda įkalinimo įstaigose esantiems žmonėms, pirmiausia teikdamas sielovadinę pagalbą. Kiek šiuo metu tarnauja tokių kapelionų?
Šiuo metu tarnaujame visose Lietuvos įkalinimo įstaigose, išskyrus Šiaulius. Oficialiai yra penkiolika narių ir savanoriai. Visgi trokštame, kad įkalinimo įstaigose tarnautų kuo daugiau žmonių, kurie skelbtų Evangelijos žinią. To labai trūksta šiais laikais.
Kai kurios evangelinės bendruomenės, pavyzdžiui, reformatai, katalikai, atskirai siunčia savo tarnautojus, su jais bendradarbiaujame renginių metu. Štai neseniai įkalinimo įstaigoje viena moteris norėjo krikštytis. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad jos tėvai yra katalikai. Tad jai pasiūliau pasikalbėti su kunigu ar vienuoliu. Taigi tikrai yra visapusė komunikacija.
Ar jums, kaip pastoriui, nekyla noras atversti žmogų į krikščionybę, pakviesti jį į negausią bendruomenę?
Tikrai ne. Pirmiausias ir svarbiausias mūsų tikslas – kad žmogus atrastų santykį su Dievu ir pradėtų gyti. O jau išėjus iš įkalinimo įstaigos durys atviros. Paliekame adresus, kontaktus, jei norėtų surasti bendruomenę, nesvarbu, katalikų ar evangelikų. Svarbu, kad neliktų vienas.
Praėjusių metų pabaigoje Teisingumo ministerija kartu su Lietuvos vyskupų konferencija pasirašė sutartį, pagal kurią įkalinimo įstaigose sielovados paslaugas galės teikti ne tik kapelionai, bet ir jų asistentai. Kiek asistentai svarbūs jūsų asociacijai?
Pirmiausia noriu pasakyti, kad ir mūsų asociacija tokią sutartį yra pasirašiusi. Ji atnaujinama kiekvienais metais. Tai įsipareigojimas vieni kitiems ir kartu žinojimas, ko tikėtis.
O be asistentų būtų labai sunku. Savanoriai labai reikalingi, nes, kaip minėjau, tai yra procesas. Juos siunčia bažnyčia. Už juos meldžiamės, būna, suteikiame ir finansinę pagalbą, pavyzdžiui, padengiame kuro išlaidas. Štai kalėdiniu laikotarpiu Marijampolėje veikianti sekmininkų bendruomenė tapo Kalėdų Seniu, nupirkusi daug vaišių miesto kalėjimo nuteistiesiems. Gražus pavyzdys, kaip sienos griūna. O tai be bendruomenių ir savanorių neįmanoma.
Ar norintys tarnauti kalėjimuose turi priklausyti bendruomenei?
Būtinai. Juk tikintis žmogus auga bendruomenėje, joje sunoksta dvasios vaisiai. Kas iš gražių kalbų, jei kitaip gyvenama? Mes netikriname, bet vis dėlto rekomendacijos prašome.
Papasakokite plačiau apie kapeliono tarnystę.
Pirmiausia, aštuonioms valandoms atsisveikiname su mobiliaisiais. Tai yra tokia laisvė. Praėjus visus patikrinimo postus prasideda tikroji tarnystė. Meldžiamės, giedame, skiriame laiko asmeniniams pokalbiams. Diena praeina labai greitai, beje, kiekviena yra labai skirtinga, matome ir daug ašarų, ir daug džiaugsmo.
Būti kapelionu – didelis iššūkis?
Gal ir paradoksalu, man kalėjimai yra didžiulis stebuklas ir dovana. Visi esame įkalinti. Su nuoskaudomis, pykčiu ar priklausomybėmis gyvenantis žmogus nėra laisvas. Iš tikrųjų kartais kalėjime žmogus atranda tikrą laisvę, o laisvėje gyvenantys yra įkalinti.
Kolegos juokauja, kad mane „reikia siųsti pas sunkius“. Kodėl? Nes aš pats esu sunkus žmogus. Tokiems skauda. Jie gali būti agresyvūs, nenorėti kalbėti apie Dievą, būti įskaudinti religijos. Būna, kad kurį laiką nekalbame apie tikėjimą, tik apie bendrus dalykus. Tiesiog reikia išklausyti, sugerti skausmą.
Bėgant laikui žmogus po truputį atsiveria. 2012 metais pradėjau tarnauti, tuomet Pravieniškių kalėjime nebuvo kapeliono nuteistiesiems iki gyvos galvos. Jų buvo apie 40, dabar šiek tiek daugiau. Atėjau su mintimi, kad juos pamokysiu apie krikščionybę, vesiu Biblijos pamokas, kol vienas jų autoritetas griežtai pasakė, kad mane pamokys. Tik vėliau supratau, kad daugiau nei kelis dešimtmečius įkalinimo įstaigoje sėdintis žmogus tampa labai geru psichologu. Jis mato kiaurai kitą. Iš pradžių jutau įtampą, paskui – laisvę. Čia svarbu palikti viską: kaukes, žinojimą ar nežinojimą, neslėpti savo santykio su Dievu. Galiausiai pamačiau rezultatą: patys kiečiausi, nenorintys Dievo, pykstantys ant Jo klaupiasi ant kelių ir šaukiasi Viešpačio atgailos malda.
O jeigu nepatiki?
Būna ir tokių atvejų. Tenka susidurti ir su piktumu, grasinimais. Bet aš matau tame žmoguje save, kuriam skauda. Žinoma, kai kurie ateina tik dėl sausainių ar tiesiog praleisti laiką. Ir net čia matau Jo veikimą, jie juk gauna Dievo žodžio sėklą.
Visuomenės požiūris į nuteistuosius Lietuvoje dar gana griežtas, geriausias pavyzdys – Pusiaukelės namų kūrimasis įvairiose šalies vietovėse. Ar jus tai žeidžia?
Tai labai didelė problema. Matau ją bendraudamas ir kalbėdamas apie kalėjimą su savo artimaisiais ar giminaičiais. Suprantu juos. Žmonės patyrė skriaudą ir nori teisingumo. Bet taip pat svarbu pamatyti žmogaus tapatybę, suprasti, kodėl jis ten. Juk jis yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Jo atvaizdą. Kai sužinau, kokių traumų jie patyrė, suprantu, kad kitaip ir nebuvo įmanoma. Sunki prievarta ar smurtas šeimoje, žmogus pats nesuvokia, kodėl taip pasielgė. Tik vėliau pamato, kad Dievas gydo. Tai nelengva, reikia laiko.