Kuo evangelikai iš esmės skiriasi nuo Romos katalikų? Romos katalikų bažnyčios (RKB) teologinė sistema turi du ramsčius, ant kurių ji stovi ir kurie sudaro jos tapatybę: Kristaus ir Bažnyčios sąsaja bei prigimties ir malonės sąveika. Šiame straipsnyje pakalbėsime apie pirmąjį ramstį. Tai padės mums suprasti RKB požiūrį į autoritetą. Matysime, kad evangelikai ir katalikai skirtingai aiškina ryšį tarp Kristaus ir Bažnyčios; ir kad „Sola Scriptura“ – vien Raštas ir „Solus Christus“ – vien Kristus yra artimai susiję.
Bažnyčia – Kristaus kūnas
Bažnyčia Naujajame Testamente vadinama Kristaus kūnu (Rom 12, 5; 1 Kor 12, 27; Ef 5, 30). Kaip suprasti šią sąvoką? Evangelikai ją supranta kaip dar vieną metaforą ar palyginimą, o katalikams tai būties tikrovė. Žinoma, Kristus su savo Bažnyčia yra artimai susijęs įvairiais būdais, net susitapatina su ja (žr. Apd 9, 4; Mt 25, 40. 45). Tokie Biblijos įvaizdžiai, kaip: galva ir kūnas, jaunikis ir nuotaka, kertinis akmuo ir pastatas, vynmedis ir šakelės – nurodo tikrą ir artimą ryšį. Bet visuose palyginimuose yra ir akivaizdus skirtumas tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios: kūnas nėra galva, nuotaka nėra jaunikis, vynmedis nėra šakelės su vaisiais. Būtent šį skirtumą Romos katalikų mokymas užglaisto.
Katalikai interpretuoja „kūną“ ontologiškai – kaip galva ir visos kitos kūno dalys sudaro vieną asmenį, taip Bažnyčia ir Kristus, jos galva, sudaro vieną arba visą Kristų – lot. „Christus totus“. Anot jų, Bažnyčia – tai įsikūnijimo tąsa; Kristus įsikūnija ir Bažnyčioje. Katalikų katekizme teigiama: „Kristus ir Bažnyčia yra visas Kristus (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena“ (KBK, 795). JAV katalikų vyskupas R. Barronas cituoja Joanos Arkietės, Orleano mergelės, žodžius: „Apie Jėzų Kristų ir Bažnyčią žinau tik tiek: jie yra vienis ir neverta nieko komplikuoti.“ Jis komentuoja: „Vargu ar galėtume patobulinti tokį autentiškai katalikišką požiūrį į Bažnyčią“ (Katalikybė).
Esminė problema yra ta, kad 451 m. Chalkedono apibrėžimas apie Kristaus dvi prigimtis (žmogiškąją ir dieviškąją) taikomas ir Bažnyčiai, perkeliamas ir į ją. Šių minčių ištakų reiktų ieškoti Bažnyčios tėvo A. Augustino (IV–V a.) raštuose. Jis pirmasis iš kūno palyginimo išvedė teiginį, kad mes, tikintieji, esame Kristus, tapome Kristumi. XX a. žymūs katalikų teologai tvirtino: Bažnyčia „iš esmės yra Kristus“ (R. Guardini, Die Kirche des Herrn); „iš esmės Bažnyčia yra istorinis Dievo Žodžio įsikūnijimo pasaulyje tęsinys“ (K. Rahner, Kirche und Sakramente). Ir R. Barronas rašo apie „katalikiškos Bažnyčios sampratos esmę“: „Bažnyčia yra Jėzaus įsteigtas sakramentas, Kristaus būties, gyvenimo ir dvasios dalininkė.“ R. J. Neuhausas (1936–2009; iki 1990 m. liuteronų, paskui RKB kunigas) apie „katalikiško skirtumo esmę“ sako: „Katalikams tikėjimas į Jėzų Kristų ir tikėjimas į Bažnyčią sudaro vieną tikėjimo veiksmą“ (Evangelicals and Catholics Together – Toward a Common Mission).
Šitokio mokymo rezultatas yra toks, kad Bažnyčios autoritetas faktiškai prilyginamas Kristaus, Dievažmogio, autoritetui; kad sakramentai yra veiksmingi išgelbėjimo instrumentai, o pati Bažnyčia kaip sakramentas taip pat gali išgelbėti (ką keliose vietose patvirtina KBK, pvz., 776: Bažnyčia yra „atpirkimo priemonė“). Todėl, siekiant išganymo, reikia susitaikyti ne vien tik su Dievu, bet ir su Bažnyčia (KBK, 1462, 1469, 1484). Akivaizdu, kad, šitaip aiškinant, „solus Christus“ netenka savo „solus“ reikšmės ir vietoj „solus Christus“ atsiranda „Christus in ecclesia“.
„Christus prolongatus“
2017 m., Reformacijos jubiliejaus metais, buvo išleista kardinolo G. L. Müllerio, iki tų metų Vatikano tikėjimo kongregacijos vadovo (t. y. vyriausiojo Bažnyčios teologo-eksperto) knyga Der Papst – Sendung und Auftrag („Popiežius – jo misija ir užduotis“). Tai Romos katalikų mokymo apie Bažnyčią patvirtinimas ir apologija, sudaryta vieno konservatyvesniųjų jų atstovų.
Mülleris daugelyje knygos vietų pabrėžia, kad pati Bažnyčia yra sakramentas, išganymo regimasis ženklas bei įrankis. Jis kalba apie „inkarnacinę ir sakramentinę krikščionybės formą“ ir tvirtina, kad „istoriškai atsiradęs Bažnyčios pavidalas [...] pagrįstas [Kristaus] įsikūnijime“. Taip pat ir „apaštališkos valdžios bei misijos paslaptis“ esą „paremta įsikūnijimo logika ir yra esminė jos išraiškos forma“.
Kardinolas moko, kad Bažnyčia yra gyvasis Kristus arba lotyniškai „Christus prolongatus“ – padidintas, išplėstas Kristus arba Kristaus tąsa. Bažnyčia dalyvauja dviguboje Kristaus prigimtyje (patvirtinta ir V a. Chalkedono apibrėžimu, žr. viršuje): kaip Kristus turi dvi prigimtis, taip ir institucinė Bažnyčia yra ir dieviška, ir žmogiška. Bažnyčia, kaip regima, yra hierarchinė organizacija ir, kaip jau pasakyta, Kristaus įsikūnijimo tąsa. Vokietis katalikų teologas Johannas Adamas Möhleris (1796–1838), kurį uoliai cituoja ir kardinolas Mülleris, rašo: „Regimoji Bažnyčia yra [...] tarp žmonių ir žmogišku pavidalu pasirodantis, visada atsinaujinantis, amžinai atjaunėjantis Dievo Sūnus, nuolatinis Jo Paties įsikūnijimas [...]. Kaip Kristuje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys yra atskirtos, tačiau abi yra suvienytos [viename Asmenyje], taip Jis tęsiamas savo visuma ir Bažnyčioje. Bažnyčia, Jo išliekantis vaizdas, yra dieviška ir tuo pačiu metu žmogiška [...]. Todėl ji turi neišskiriamas dieviškąją ir žmogiškąją puses.“ Bažnyčia „yra objektyvia tapusi krikščioniška religija“. Matoma Bažnyčia tam tikru būdu yra Dievo Sūnus, todėl jai turi būti parodyta „šilta pagarba, meilė ir atsidavimas“ (Symbolik, 1832, § 36).
Möhleris pabrėžia, kad pats Kristus „norėjo ir toliau veikti [žemėje] kaip Dievažmogis“ (§ 40), būtent Bažnyčioje. Pagrindinė Bažnyčios regimumo priežastis yra dieviškojo Žodžio (Dievo Sūnaus) įsikūnijimas. Jo įsikūnijimas pagrindžia regimąją Bažnyčios pusę, jos institucinį pobūdį. XX a. Vatikano II susirinkimo (1962–1965) dokumente Lumen gentium rašoma apie Bažnyčią kaip apie „vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens“ (8).
Mülleriui rūpi konkreti, Romos katalikų, bažnyčia bei visa jos struktūra: „Regimosios Bažnyčios statyba [...] yra tiesioginė įsikūnijimo pasekmė bei nuolatinis jo kūniškasis buvimas pasaulyje.“ Bažnyčios sakramentalumas remiasi įsikūnijimu. Mokymą apie Bažnyčią kaip įsikūnijimo tąsą ypač atnaujino popiežius Paulius VI (1963–1978). Būtina paminėti ir popiežiaus Pijaus XII 1943 m. encikliką Mystici corporis Christi, kurioje rašoma, „kad Bažnyčia yra tarsi Išganytojo pilnatvė ir papildymas, o Kristus Bažnyčioje tarsi randa visokeriopą išpildymą“; Bažnyčia „čia, žemėje, kaip antrasis Kristus, užima Jo vietą“.
Pabrėžtina, kad nei Möhlerio, nei Müllerio veikaluose nepateikiama aiškaus biblinio šio organinio-mistinio Kristaus kūno supratimo pagrindimo. Evangelikai, pavyzdžiui, kritiškai klausia, kokia Jėzaus žengimo į dangų prasmė, jeigu Jis toliau gyvena įsikūnijęs Bažnyčioje. Žinoma, Jis yra su tikinčiaisiais ir visa Bažnyčia, bet ne kūniškai, o dvasiškai; iki antrojo Jo atėjimo neturėtume Jo ieškoti kūnišku pavidalu, t. y. tokio Jo nebėra tarp mūsų. RKB šį skirtumą ištrina.
Ribų ištrynimo pasekmės Bažnyčios tarnystėms
Tradiciškai kalbama apie tris Kristaus tarnystes: Karaliaus, Pranašo ir Kunigo. Tikintieji yra šių tarnysčių dalininkai, įvairiais būdais jose dalyvauja (žr. Heidelbergo katekizmo 31–32 kl.). Bet protestantai aiškiai atskiria Kristaus tarnystes nuo tikinčiųjų ir Bažnyčios tarnysčių. Romos (katalikų) mokymas ir šias ribas ištrina.
Pradėkime nuo pranašo tarnystės. Kardinolas Mülleris rašo: „Šv. Rašto, Tradicijos ir Magisteriumo šaltiniai nėra tik žmogaus minčių ir veiksmų išraiška. Dėl įsikūnijimo tai yra ir Dievo žodžio informacijos ir duomenų nešėjai, skelbiančios ir tikinčios Bažnyčios dvasioje ir burnoje.“
Čia labai gerai išryškėja katalikiškasis požiūris. Remiantis evangelikų supratimu, žmonių tradicijos ir mokymai yra būtent tai, ką Mülleris neigia – žmogiškosios mintys. Žinoma, Dievas ir jas panaudoja, per jas ir kartu su jomis gali veikti tokiu mastu, kiek dieviškasis Žodis jose skelbiamas, tačiau savaime jos nėra dieviškos (žr. Antrąjį šveicariškąjį išpažinimą, I sk.). Būtent nuoroda į įsikūnijimą byloja, kaip labai atitolę Müllerio sakiniai nuo protestantizmo.
Šio principo perkėlimas į regimąją bažnyčią, jos tarnautojus bei mokymus, sukuria rimtų problemų: Romos katalikų bažnyčios mokymo vienybę tariamai garantuoja vadinamasis Bažnyčios Magisteriumas – aukščiausias doktrininis autoritetas, skirtas vyskupams bei jiems vadovaujančiam popiežiui. Magisteriumui suteikta teisė skelbti mokymo tiesas, kurios laikomos (tam tikromis sąlygomis) neklaidingomis. Tuo tarpu evangelikai moko, kad tik Dievo žodis yra neklystantis ir neklaidingas, nes tik pats Kristus yra neklystantis Mokytojas, o žmogiškosios interpretacijos visada buvo ir išliks netobulos – visuose pamoksluose, komentaruose ir tikėjimo išpažinimuose esama daugiau ar mažiau netikslumų, netobulumų ir klaidų.
Kelios mintys iš jau cituotos dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium: Nors „pavieniai vyskupai neturi neklystamumo dovanos“, drauge su kitais vyskupais ir su popiežiumi „net pasklidę pasaulyje jie neklystamai skelbia Kristaus mokslą [...] autentiškai mokydami tikėjimo bei dorovės dalykų ir sutardami, kad koks nors vienas sprendimas dėl šių dalykų yra galutinis [...]. Šis neklystamumas [...] aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį, kuris turi būti šventai saugomas ir ištikimai perteikiamas.“ Popiežius „dėl pačių savo pareigų yra neklystantis [...] galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo arba dorovės mokymo dalyką“. Teigiama, kad „jo apibrėžiami dalykai yra nepakeičiami patys savaime, o ne dėl Bažnyčios pritarimo, [...] todėl nereikalingi jokio kito patvirtinimo ir negali būti apskųsti jokiam kitam teismui“. Taigi „Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas“ glūdi ir popiežiaus tarnyboje, „ir vyskupų kolegijoje“, ir visoje Bažnyčioje: „Visuma tikinčiųjų [...] tikėdama negali klysti [...]“ (25 ir 12).
Antra, karaliaus tarnystė. Karalius stovi aukščiau savo pavaldinių, juos valdo. Romos katalikų bažnyčia save suvokia kaip hierarchiškos sąrangos bendriją; valdymas per vyskupus esantis ne kas kita, o dieviška institucija. Pagal katalikų teologiją Bažnyčia yra matoma, hierarchinė išganymo institucija. Popiežius, nors nevisagalis, laikomas absoliutiniu Bažnyčios monarchu. Vyskupijas valdo jo paskirti vyskupai, savo galias taip pat esą gaunantys tiesiai iš Dievo. Jų valdžią atvaizduoja vyskupo sostas, įrengtas kiekvienoje katedroje.
Kunigai laikomi vyskupų „asistentais“ arba rankomis parapijose. Konsekracijos metu ir jie esą įgyja ypatingą žymę sieloje, taip iš esmės atsiskirdami nuo visų kitų tikinčiųjų. JAV katalikų teologas G. Weigelis rašo, „kad kunigystės šventimai suteikia ypatingą sakramentinę žymę, kuri įšventinamąjį padaro panašų į Kristų tokiu nepakartojamu būdu, kad jis tampa alter Christus, kitu Kristumi“ (Evangelinė katalikybė).
Anot kardinolo Müllerio, popiežiaus „universalioji ganytojo tarnystė“ yra „antgamtiškojo tikėjimo dalykas“. Kanonų teisės kodekse apie Romos popiežių rašoma: „Romos Bažnyčios Vyskupas, kuriame išlieka vien tik Petrui, pirmajam tarp Apaštalų, Viešpaties suteiktos pareigos, perduotinos ir jo įpėdiniams, yra Vyskupų Kolegijos Galva, Kristaus Vikaras ir visuotinės Bažnyčios šioje žemėje Ganytojas; todėl jis dėl šių pareigų turi aukščiausią, pilnutinę, betarpišką ir visuotinę ordinarinę galią, kuria visuomet gali laisvai naudotis“ (331 kan.). „Prieš Romos Popiežiaus sprendimą ar dekretą neteikiama nei apeliacija, nei rekursas“ (333 kan., §3).
Bažnyčios įšventinti tarnai ne tik įgyvendina atitinkamą Dievo įsteigtą tarnystę, bet ir įkūnija patį Kristų tarp tikinčiųjų: „Vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis kunigas“ (Lumen gentium, 21). Kunigai, vyskupai ir popiežius, esantys Romos bažnyčios viršūnėje, netampa dievais, jų įgaliojimai išlieka riboti. Vis dėlto jie tikrai valdo kitus bažnyčios narius ir turi jiems tikrą galią. Apie Romos katalikų bažnyčios vyskupus Lumen gentium rašoma: „Kaip Kristaus pavaduotojai ir pasiuntiniai, vyskupai jiems pavestąsias dalines Bažnyčias valdo patarimais, įtikinėjimais, pavyzdžiais, taip pat savo autoritetu ir šventąja valdžia, tačiau naudotis ja gali vien tam, kad savo kaimenę pagausintų tiesa ir šventumu, atmindami, jog didesnis turi tapti mažesniu, o vadovaujantis – patarnautoju (plg. Lk 22, 26–27). Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra jiems būdinga, paprasta ir tiesioginė [lot. orig. propria, ordinaria et immediata], nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja ir Bažnyčios arba tikinčiųjų labui gali atitinkamai ją apriboti. Dėl šios valdžios vyskupai turi šventą teisę ir pareigą Viešpačiui leisti savo valdiniams įstatymus, teisti ir tvarkyti visa, kas priklauso kultui ir apaštalavimui. Jiems pavestos visos pastoracinės pareigos, tai yra įprastinis ir kasdienis rūpinimasis savo avimis, ir jie nelaikytini Romos popiežių pavaduotojais, nes vykdo jiems būdingą [propria] valdžią ir yra visiškai teisingai vadinami savo valdomų žmonių „prievaizdais“.“ (27)
Įšventintų kunigų tarnystė taip pat yra „hierarchinė kunigystė“ (Lumen gentium, 10). Kunigai ir vyskupai per šventimus gauna išskirtinę dvasinę žymę ir „šventąją galią“, jie padaromi ypatingai panašiais į Kristų, kad taptų Jo tiesioginiu įrankiu, perimtų paties Kristaus funkcijas ir pareigas (žr. KBK 1551, 1558, 1563, 1581, 1582). Romos katalikų ordinuoti tarnautojai tampa iš esmės kitokie negu visi kiti tikintieji (pabrėžiama ir Lumen gentium, 10) ir yra gausiau apdovanoti dvasinėmis malonėmis (nes įšventinimas į kunigus yra sakramentas, suteikiantis malonę).
Trečia, popiežius, vyskupai ir kunigai tęsia Kristaus kunigiškąją tarnystę. Su šia tarnyste kiekvienas katalikas susiduria reguliariai – vietinio kunigo asmenyje. Tarnaudamas kunigas veikia in persona Christi (lotyniškai), tarsi jis būtų pats Kristus (žr. viršuje Weigelio citatą). Mišių liturgijoje tai akivaizdu, kai kunigas „vykdo“ ir skelbia duonos bei vyno pakeitimą į Kristaus kūną ir kraują. Kunigas taip pat veikia Kristaus asmenyje, kai atgailos sakramente skelbia / skiria Dievo atleidimą.
Plačiau apie kunigų veiklą rašoma II-ojo Vatikano susirinkimo Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis: „Norėdamas, kad tikintieji suaugtų į vieną kūną, kuriame „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4), Viešpats kai kuriuos paskyrė tarnautojais, idant jie tikinčiųjų bendruomenėje Šventimų šventąja galia pajėgtų atnašauti auką ir atleisti nuodėmes bei viešai eiti žmonių kunigo pareigas Kristaus vardu [...]. Kadangi kunigų pareigos šventimais susietos su vyskupų luomu, jos dalyvauja galioje, kuria pats Kristus ugdo, šventina ir valdo savo Kūną. [...] o pati kunigystė suteikiama specialiu sakramentu, kuris kunigams Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu [lot. in persona Christi Capitis]“ (2).
Toliau ši mintis tęsiama: „Dievas, vienintelis Šventas ir Šventintojas, savo bendradarbiais ir padėjėjais norėjo priimti žmones, nuolankiai tarnaujančius šventinimo darbui. Todėl kunigai yra Dievo konsekruojami vyskupo rankomis, kad, ypatingu būdu tapę Kristaus kunigystės dalininkais, atlikdami šventuosius veiksmus veiktų kaip tarnautojai to, kuris savo Dvasios veikimu liturgijoje be paliovos eina mūsų kunigo pareigas. Krikštu kunigai atveda žmones į Dievo tautą; atgailos sakramentu sutaiko nusidėjėlius su Dievu ir Bažnyčia; ligonių aliejumi pakylėja aukštyn sergančiuosius, o Mišių aukojimu sakramentiškai atnašauja Kristaus auką. Teikdami kiekvieną sakramentą [...] kunigai skirtingu pagrindu hierarchiškai siejasi su vyskupu ir taip tarsi atkuria jo paties dalyvavimą atskirose tikinčiųjų bendruomenėse [...]. Atlikdami jiems autoritetingai pavestą Kristaus, galvos ir ganytojo, pareigų dalį, kunigai vyskupo vardu kuria Dievo šeimą kaip vienminčių brolių bendruomenę ir per Kristų veda ją Dvasioje pas Dievą Tėvą“ (5–6).
Evangelikai apie Bažnyčią
Evangelikų supratimas iš esmės skiriasi nuo šio mokymo. Evangelikai nelaiko Bažnyčios hierarchine galios institucija, kadangi jiems ji yra Dievo žodžio kūrinys. M. Liuteris 1519 m. rašė: „Visur, kur Dievo žodis pamokslaujamas ir tikimas, gyvuoja tikrasis tikėjimas, tvirčiausioji uola. Kur yra tikėjimas, ten ir Bažnyčia; kur Bažnyčia, ten ir Kristaus nuotaka; kur nuotaka, ten ir visa, kas priklauso jaunikiui [t. y. Kristui].“
Todėl ir evangelikų tarnautojų galios (autoritetas) gali kilti ir kyla vien tik iš Žodžio galios. Hierarchijos, tikrąja žodžio prasme, evangelikų bažnyčiose nėra ir negali būti, nes nėra nė vieno, kuris esmiškai (ontologiškai) stovėtų aukščiau už kitus. Atsirasti ekscelencijoms evangelikų bažnyčiose, jeigu jos yra tikros, tiesiog nėra iš kur. Jonas Kalvinas rašė: „Vien Kristus vadovauja Bažnyčiai, ir šį vadovavimą įgyvendina vien per savo Žodį“ (Inst. IV, 3, 1). Kristus stato savo Bažnyčią, nes Jis yra Galva, Ganytojas ir mūsų sielų Gydytojas. Jis „valdo savo Bažnyčią, ją maitina, viskuo aprūpina, Jis veda savo klaidžiojančias avis ir saugo jas, viską suteikdamas […]“, – rašė Strasbūro reformatorius Martynas Buceris (Von der wahren Seelsorge, 1538). Kristus „griežčiausiai uždraudė pirmenybę ir viešpatavimą Bažnyčioje“, – įsitikinęs skelbia H. Bulingeris (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, XVII, 8).
Kristus vadovauja per Šventąją Dvasią, o Ji savo ruožtu tam visų pirma panaudoja Žodį. Dvasios vedimas ir mokymas eina kartu su klusnumu Dievo žodžiui. Kalvinas Institutio IV skyriuje (IV, 8) rašydamas apie Bažnyčios galią dėl tikėjimo pabrėžia, kad ši galia visiškai pavaldi Dievo žodžiui. Bažnyčios galia ir autoritetas Žodyje „tarsi užrakintas“. Vienvaldis Kristaus karaliavimas – tai yra tikrasis ir pagrindinis visų protestantiškų bažnyčių valdymo principas.
Evangelikai yra įsitikinę, kad būtent tokia yra Biblijos žinia. Ankstyvuosiuose krikščionių liudijimuose, Naujajame Testamente, matome, kad raginimas „tikėti“ (Rom 10, 10–11), „turėti tikėjimą“ (Mk 11, 22) ar „šauktis“ (Rom 10, 13) niekada nėra skirtas ekklesia, Bažnyčiai, ar kokiam nors kitam objektui, išskyrus Dievą ar Kristų. Ir kiti mūsų bendrojo išgelbėjimo apibūdinimai taip pat nėra orientuoti į Bažnyčią. Būti išganytam – tai pažinti Dievą ir (arba) Kristų (Jn 17, 3), turėti viltį Kristuje arba nukreiptą į Jį (Ef 1, 12), priimti Kristų (Jn 1, 12), pasilikti Jame (Jn 15, 4), apsivilkti Kristumi (Gal 3, 27), tapti Kristaus dalininku (Hbr 3, 14), būti pakrikštytam Kristuje (Rom 6, 3); tai reiškia turėti Dievą arba Tėvą (2 Jn 9).
Naujajame Testamente vienintelis išganomosios veiklos subjektas visada yra Kristus, o ne ekklesia. Kristus „mirė už mus“ (Rom 5, 6), „myli“ arba „pamilo (Ef 5, 2), „priėmė“ (Rom 15, 7), „atpirko“ (Gal 3, 13), „gydo“ (Apd 9, 34), „maitina“ ir „globoja“ (Ef 5, 29), „laimi“ (Fil 3, 12), „apšviečia“ (Ef 5, 14), „atėjo gelbėti“ (1 Tim 1, 15), „atidavė save už“ (Tit 2, 14), „kentėjo už“ (1 Pt 2, 21), „atidavė save“ (Ef 5, 2). Jis yra Tas, kuris mus „išlaisvino“ (Gal 5, 1) ir kuris dovanoja mums ramybę bei meilę su tikėjimu (Ef 6, 23). Galiausiai, priešingai inkarnacinei ekleziologijai, išganomasis tikėjimas NT niekada nėra pateikiamas kaip ekklesia – Bažnyčios – dovana, bet vien tik kaip Dievo (Ef 2, 8–9; Fil 1, 29).
Kalbant apie autoritetą, Naujasis Testamentas laikosi teocentriškumo ir kristocentriškumo, o ne ekleziocentriškumo. „Karalius“ yra Kristus ir Dievas, o ne ekklesia. Karalystė yra „Dievo“ arba „Kristaus“, o ne Bažnyčios. Kristus, o ne Bažnyčia, yra „šeimininkas“, „Viešpats“, „kiekvieno žmogaus galva“, „kertinis akmuo“ ir „pamatas“. Jis „teisia gyvuosius ir mirusiuosius“. Būtent Jėzaus, o ne Bažnyčios, vardą reikia išpažinti visuomenėje bei krikščionių bendruomenėje (Mk 13, 13; Jn 15, 21; Apd 9, 16; 1 Pt 4, 14–19). Naujajame Testamente Kristus teigia, kad Jo garbė prilygsta Tėvo garbei (Jn 5, 23). „Visa“ valdžia yra būtent Kristaus, o ne Bažnyčios (Mt 28, 19). Bažnyčia yra pavaldi aukščiausiajai Kristaus valdžiai ir turi Jam paklusti. Bažnyčios paklusnumas Kristui yra aiškus Naujojo Testamento mokymas. Tai dar kartą pabrėžia, kad Bažnyčia ir Kristus yra du skirtingi veikiantys subjektai, o ne vienas.
Galiausiai būtina pabrėžti, kad Šventoji Dvasia nėra Bažnyčios „nuosavybė“. Naujajame Testamente Šventoji Dvasia yra tiesioginė Kristaus įpėdinė (Jn 16, 7), o ne Bažnyčia. Bažnyčios misija priklauso nuo Jos, o ne atvirkščiai. Evangelikų logika tokia: ten, kur Dvasia pritaiko Kristaus nuopelnus, kuria tikėjimą, teikia savo dovanas ir t. t., ten yra Bažnyčia; o katalikai moko: ten, kur yra Bažnyčia ir veikia jos įšventinti tarnautojai, ten yra Dvasia.
Dvasia nėra tiesiog Bažnyčios valdžios tarpininkė, Kristaus valdžios Jo Bažnyčiai kanalas ar įgalinimo principas. Dvasia yra Bažnyčios kūrėja (1 Kor 12, 13), vadovė (Apd 8, 29. 39; 10, 19; 11, 12), Ji apreiškia ateitį (Jn 16, 13) ir yra Bažnyčios teisėja (Apd 5, 3–11); taigi Dvasia – ne Bažnyčios nuosavybė. Šventajame Rašte būtent Dvasia stovi virš Bažnyčios kaip tikroji tikinčiųjų „motina“, gimdanti Dievo dvasinius vaikus (Jn 3, 5–8). Būtent piktžodžiavimas Dvasiai, o ne Bažnyčiai yra neatleistinas nusižengimas (Mk 3, 29).
Kardinolas Mülleris kitame veikale pabrėžia: „Kristaus kūnas, kuris yra Bažnyčia, [...] katalikų požiūriu negali įsiveržti tarp Dievo ir žmonių [kaip jiems priekaištauja protestantai], kadangi Kristus kaip Galva yra vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir mūsų, kuris vis dėlto veikia per savo kūną ir jame“ (Was ist katholisch?, 2021). Mokiniai / apaštalai ir kaip jų įpėdiniai vyskupai (su kunigais) „nesiterpia tarp Dievo ir žmonių kaip ir restorane padavėjas nesiveržia tarp kliento ir virėjo“.
Tai geras palyginimas. Tačiau – kitaip negu galvoja Mülleris – tai rodo, kad katalikų ir evangelikų Bažnyčios samprata vis dėlto iš esmės skiriasi. Pagal katalikų mokymą, padavėjai (Bažnyčios tarnai) yra virėjo (Dievo / Kristaus) tąsa, jo ranka; jiems irgi reikia virėjo maisto, bet klientams jie būtini ir nuo jų iš esmės skiriasi (vieni laukia maisto, kiti aptarnauja). Žinoma, jie įsiveržia tarp kliento ir virėjo. Bet Mülleris čia problemos nemato, kadangi jam padavėjas ir virėjas yra viena (restoranuose būtent taip yra; jie kartu teikia maitinimo paslaugą).
Tuo tarpu evangelikai, naudodami tą patį palyginimą, sakytų: mes mokome ir viską suprantame taip, kad pats virėjas ateina ir pateikia mums meniu; mes tiesiai pas jį užsakome ir iš jo rankų gauname patiekalus. O su kuo galime palyginti Bažnyčios tarnautojus (pvz., ganytojus)? Jie irgi yra klientai, sėdi su kitais prie stalo; bet jie padeda kitiems suprasti meniu, aiškina jį, rekomenduoja patiekalus ir t. t.
Deja, ir liuteronai knygoje Liuteronybė. Kas tai? naudoja panašų vaizdinį, lygina dvasininkus su picų pristatytojais: „Nebūtų tokio žmogaus – liktume be picos. Tokia ir kunigo tarnystės esmė: perduoti Dievo dovanas žmonėms. Kunigus galima vadinti Dievo pasiuntiniais.“
Ciuricho reformatorius H. Bulingeris savo Antrajame šveicariškajame išpažinime pateikia geresnį vaizdinį. Aiškindamas 1 Kor 4, 1 jis rašo, kad Paulius „iš tiesų juos [tarnus] pavadino hyperetai, arba irklininkais“ (XVIII, 11). Tarnautojai kartu irkluoja, ir tai daro būdami greta vienas kito, drauge žiūrėdami į savo Vadovą, Kristų. Be to, visi krikščionys yra tarnautojai, t. y. irkluoja; „tarnai“ (vyresnieji, ganytojai) turi didesnę atsakomybę, rodo pavyzdį, tam tikra prasme vadovauja ir moko, kaip geriausiai irkluoti. Bet jie visi veikia kartu. Tai labai geras vaizdinys, išreiškiantis tarnautojų bei visų tikinčiųjų komandinę veiklą ir lygybę.
„Vien Dievas atleidžia nuodėmes, vien per Kristų Jėzų, Jo Sūnų, mūsų Viešpatį“
Pirmasis svarbus evangelikų bažnyčių dokumentas arba išpažinimas, kuriame ryškiausiai matosi „solus Christus“ ir eiliškumas pirma Kristaus, paskui Bažnyčios, yra Ciuricho reformatoriaus H. Cvinglio 1523 m. išleisti 67 straipsniai (liet. kalba žr. ref.lt). Trumpomis tezėmis išdėstytose tiesose gerai matosi visų evangelikų įsitikinimas: žmogus turi tikėti į Dievą ir vien tik į Dievą (o ne į Bažnyčią); pats Dievas žmogui tiesiai viską atleidžia ir dovanoja, o Bažnyčiai nėra jokio reikalo brautis tarp Dievo ir žmogaus.
Jau pirmąja straipsnių teze Cvinglis skelbia: „Visi, kurie teigia, kad Evangelija nieko neverta be Bažnyčios patvirtinimo, klysta ir piktžodžiauja Dievui.“ Antroji – apie Kristaus veiklą išganymui, Evangeliją: „Kristus yra vienintelis kelias į išganymą“ (3). 8–9 str. apie Bažnyčią – Kristaus nariai, Dievo vaikai, Kristaus nuotaka, visi kūno nariai priklauso nuo Galvos. 10–12 str. – Romos bažnyčios kritika; jie iš tikrųjų atitolina žmones nuo Galvos; Bažnyčios „galios pretenzija ir turtas“; jos „beprotybė“ sukuria įsakymus be Galvos. „Jei klausoma Galvos, suprantamai ir aiškiai sužinoma Dievo valia, o žmogus Dievo Dvasios traukiamas prie Dievo ir Jame pakeičiamas“ (13). „Nes tikėjime Evangelija yra mūsų išganymas, o netikėjime – prakeikimas“ (15). „Iš Evangelijos sužinome, kad žmonių mokymai ir potvarkiai niekuo negali prisidėti prie išgelbėjimo“ (16). „Kristus – vienintelis, amžinas, aukščiausiasis Kunigas. Iš to matosi, kad tie, kurie keliasi aukščiausiais kunigais, stoja prieš Kristaus garbę ir visagalybę ir netgi tai atmeta“ (17). 18 str. atmeta mišių auką; „Kristus yra vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir mūsų“ (19). Kristus nori mums viską padovanoti, dėl to maldoje galime kreiptis tiesiai į Jį (20–21). „Kristus – mūsų teisingumas“ (22). „Visi krikščionys yra Kristaus broliai ir broliai tarpusavyje. Jie neturėtų nė vieno žemėje prilyginti Tėvui“ (27). „Taip vadinama dvasinė valdžia negeba pagrįsti savo galios Kristaus mokymu“ (34). „Vien Dievas atleidžia nuodėmes, vien per Kristų Jėzų, Jo Sūnų, mūsų Viešpatį“ (50).
Jau 1523 m. Cvinglis vienareikšmiškai atmetė „totus Christus“ – Kristaus ir Bažnyčios sujungimą bei sumaišymą.