Eime su manimi į Jeruzalę, ten aš tave viskuo aprūpinsiu (2 Sam 19, 33).
Dovydas išgyveno vieną iš skaudžiausių savo gyvenimo laikotarpių. Karalių slėgė sielvartas, nes jis neišvengė savo nuodėmės pasekmių. Jo kūdikis – neištikimybės vaisius – mirė. O Dievo tarnas prabilo: Dabar kardas visada lydės tavo namus (2 Sam 12, 10). Dovydas priešo kardu nužudė Ūriją, o dabar jo paties sūnus troško jo kraujo.
Dovydas be jokio pasipriešinimo atsisakė sosto. Norėdamas, kad būtų pralieta kuo mažiau kraujo, jis pabėgo iš Jeruzalės. Ištikimi vyrai, lyg šiam niūriam metui pašaukti, susikrovė daiktus ir, rizikuodami gyvybe, pasitraukė kartu su nuverstu karaliumi.
Dovydui bėgant, nebuvo girdėti jokių šlovinimo giesmių. Kai jo palyda skubėjo į dykumą, vienas iš Sauliaus tarnų mėtė akmenis ir keikė Dovydą. Dovydo vyrai siūlė nutildyti „giesmininką“, bet pavargęs karalius leido tai „muzikai“ skambėti. Jis iškentė paniekinimą, mąstydamas, kad Viešpats leidžia jam ragauti ankstesnių savo geidulių vaisių (2 Sam 16, 5–13).
Bet tremty Dovydą pasitiko kita „giesmė“. Prie jo priėjo trys vyrai. Tarp jų buvo ir vyresnio amžiaus žmogus, kurio Dovydas niekada nepamirš, – Barzilajas. Turtingas vyras, gyvenęs kitoje Jordano upės pusėje, atjojo pasitikti karaliaus, netekusio sosto, turtų ir buvusios šlovės. Šis senyvas vyras atjojo palaiminti karūnos netekusio karaliaus, kai jis buvo labiausiai pažeidžiamas ir pasiekęs gyvenimo dugną. Rizikuodamas užsitraukti priešo rūstybę, Barzilajas atėjo pasirūpinti Dovydu, kai šį ištiko nelaimė. Jie su palydovais atgabeno antklodžių, dubenų, molinių indų, kviečių, miežių, paskrudintų grūdų, pupų, lęšių, medaus, sviesto ir sūrių. Visa tai jie atnešė Dovydui ir jo žmonėms, sakydami: „Žmonės dykumoje yra išalkę, nuvargę ir ištroškę“ (2 Sam 17, 27–29).
Barzilajas gerbė Dovydą ne tik tuomet, kai jis buvo sėkmingas, bet ištiesė pagalbos ranką ir tuomet, kai karalius pasiekė dugną. Jis su bendražygiais pasiūlė duonos jo alkanai palydai, taurę alpstantiems pasekėjams. Kaip tai brangu. To neįmanoma užmiršti. Daug žmonių sėdėdavo prie Dovydo stalo ir jam šypsodavosi, kai ilgus metus jam sekėsi, kai jis vis iškovodavo pergales, bet tik sunkumai parodo, kas yra tikrieji draugai, ir apšviečia melą bei atitolina abejinguosius. Ar ir jūs tai patyrėte?
Draugystė su Barzilajumi ypatingai jaudino Dovydo širdį, nes tokių žmonių buvo nedaug. Netrukus Dovydas numalšins maištą. Jis vėl pakils, o jo maištingas sūnus kris. Dovydas vėl grįš į savo rūmus, prie savo kaimenės, bet nepamirš Barzilajo užuojautos ir pagalbos.
Kai Dovydas ruošėsi persikelti per Jordaną ir šlovingai įžengti pro savo karalystės vartus, ką jis norėjo matyti šalia savęs? Barzilają. Ką jis norėjo matyti prie savo stalo? Barzilają. Kam jis išsiuntė kvietimą: Eime su manimi į Jeruzalę, ten aš tave viskuo aprūpinsiu (2 Sam 19, 33)? Barzilajui. Ir mirties patale, duodamas Saliamonui paskutiniuosius nurodymus, apie ką jis galvojo? Apie Barzilają. Prieš mirtį Dovydas savo sūnui Saliamonui sakė: Būk malonus gileadiečio Barzilajaus sūnums, leisk jiems valgyti prie savo stalo, nes jie mane pasitiko (ir ištikimai man tarnavo), kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo (1 Kar 2, 7).
Kaip tu Jį sutiksi?
Man patinka ši scena, kurioje aprašomas senas, silpnas pasekėjas ir nuverstas nuo sosto karalius. Koks jaudinantis momentas Dovydui ir koks gražus kvietimas Barzilajui. Tai primena man, kad ir aš tarnauju didingajam Karaliui, ir sužadina troškimą „pasirodyti su Juo šlovėje“ (Kol 3, 4), kai Jis kirs Jordaną. Ar ir jus tai jaudina? Sekime šio pagyvenusio šventojo pavyzdžiu – sutikime Karalių dykumoje ir tarnaukime Jam iki pat savo mirties dienos.
Sutikime Karalių dykumoje.
Kadangi Barzilajas pripažino karalių net tuomet, kai šis buvo persekiojamas, jis buvo pakviestas kartu su karaliumi žygiuoti per Jordaną triumfo eisenoje. Eime su manimi į Jeruzalę, ten aš tave viskuo aprūpinsiu.
Kokia privilegija tarnauti Karaliui Jėzui, kol debesys vis dar slepia Jo didybę. Jis, kaip ir Dovydas, ryžtingai nugalėjo užgrobusįjį valdžią. Jis sėdi soste, bet vis dėlto dabar mes dar nematome, kad viskas Jam (po kojomis) paklota (Hbr 2, 8). Dar ne visos ausys išgirdo pasaulio pabaigą skelbiantį trimitą; ne visos akys pamatė Jo vežimą debesyse. Jo įsakymu kapai dar neatidavė mirusiųjų, o visos žemės gyventojų keliai dar nesuklupo atiduodami Jam pagarbą.
Kristus karaliauja, net jei ir nedaug kas Jį pripažįsta Karaliumi. Kai kam Jis visai ne karalius. Bet mes matome Karalių dykumoje. Nors Jam nieko iš mūsų nereikia, Jis mielai priima mūsų aukas. Ar dabar eisi Jį pasitikti? Ar dabar gyvensi Jam? Ar pasipriešinsi kūno, pasaulio ir velnio rūstybei?
Susitikime su Juo dar iki savo mirties dienos.
Barzilajas nebuvo pakankamai stiprus, kad galėtų kartu su Dovydu keliauti į Jeruzalę, todėl karalius pabučiavo Barzilają ir jį palaimino. Barzilajas sugrįžo į savo namus (2 Sam 19, 39). Barzilajas buvo per senas, kad galėtų džiaugtis triumfo vaisiais, bet ne per senas atlikti savo pareigą ir patarnauti karaliui.
Gal ir jūs jau įžengėte į paskutinį savo gyvenimo etapą?.. Prisiminkite šį ant žirgo linguojantį aštuoniasdešimtmetį vyrą, kuris skubėjo pasveikinti karalių ir juo pasirūpinti. Net ir stovėdamas ant Amžinybės slenksčio jis tarnavo Viešpaties pateptajam. O kaip jūs? Jūs nesate per senas tarnauti Dovydo sūnui Jėzui. Jis niekada nepamirš jūsų drebančios rankos, kuri Jam pasiūlė duonos. „Jei jums dar liko nors viena diena, – sako Walteris Chantry, – išnaudokite laiką, kad sukauptumėte lobį danguje.“
Visiems, kurie trokšta ir dykumoje Jį garbinti, mūsų Karalius šaukia: Eime su manimi į Jeruzalę, ten Aš tave viskuo aprūpinsiu. Jis nesigėdija, kad jojate kartu su Juo į šlovę. Likite Jam ištikimi. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo (Hbr 13, 14). Būkime kaip Barzilajas – eikime pirmyn, nes Jis mūsų nepamirš.
Iš www.desiringgod.org vertė Žaneta Martingale