„... nebijosiu pikto, nes Tu su manimi...“ Psalmių 23, 4
Žiūrėkite, kaip Šventoji Dvasia gali padaryti krikščionį nepriklausomą nuo išorinių aplinkybių. Kokia ryški šviesa gali šviesti mūsų viduje, kai viskas aplinkui tamsu. Kokie tvirti, laimingi, ramūs ir taikingi mes galime būti, kai visas pasaulis dreba, ir žemės bokštai griūva. Netgi pati mirtis neturi jėgų nutildyti muzikos, skambančios krikščionio širdyje. Ji suskamba tik dar maloniau, skaidriau, ir galiausiai visa, ką tegali padaryti mirtis – tai padėti žemiškajai įtampai ištirpti dangaus chore, laikinam džiaugsmui – amžinoje palaimoje. Todėl pasitikėkime palaimintąja Dvasios jėga, Ji mus paguos.
Gal tu bijai skurdo? Nebijok. Dievo Dvasia tavo skurde gali tau duoti daugiau, nei turtuoliai turi savo apstybėje. Net nežinai, kokie džiaugsmai tavęs laukia namelyje, aplink kurį malonė pasodins pasitenkinimo rožių.
Ar jauti, kad tavo kūno jėgos jau senka? Ar pasiruošęs kentėti ilgas silpnumo naktis ir pilnas skausmo dienas? O, neliūdėk! Ligos patalas gali tapti tau sostu. Dar nežinai, kaip kiekvienas skausmo dūris, persmelkiantis tavo kūną, gali virsti apvalančia ugnimi, sudeginančia viską, kas neturi vertės, šlovės spinduliu, apšviečiančiu slaptąsias tavo sielos kerteles.
Gal jau silpsta akys? Jėzus bus tavo šviesa. Ausys jau silpniau girdi?Jėzaus vardas bus geriausia tavo sielos muzika, o Jo asmuo – tavo brangiausias džiaugsmas.
Sokratas sakydavo: „Filosofai gali būti laimingi ir be muzikos“. O krikščionys gali būti laimingesni net ir už filosofus, kai visos išorinės džiaugsmo priežastys pradingsta.
Mano Dieve, Tavyje mano širdis džiūgaus, nesvarbu, kokios bėdos ištiktų išorėje. Tavąja jėga, o palaimintoji Dvasia, mano širdis bus be galo laiminga, nors ir čia, žemėje, mane viskas nuviltų.
C. H. Spurgeon