Mintis pakalbinti Rūtą ir Edviną Gerasimus kirbėjo jau seniai. Matydavau juos Kauno evangelinėje bažnyčioje, žinojau, kokių neeilinių išbandymų ši jauna šeima patyrė, tad laukiau tinkamo meto… Kai pernai rudenį, Padėkos šventės metu, išgirdome nuoširdų Edvino liudijimą, supratau, kad atėjo laikas mums pasikalbėti.
Rūta ir Edvinai, esate susituokę jau 12 metų. Papasakokite, kaip jūs susipažinote?
Rūta: Abu lankėme Kauno evangelinę bažnyčią. Vieną vasarą pabuvusi jaunimo stovykloje nusprendžiau lankyti jaunimo grupelę. Draugė Milda pasiūlė drauge vykti į grupelę, o jos vyresnis pusbrolis mus nuvežė automobiliu. Taip mes ir susitikome.
Edvinas: Kai susipažinome, man buvo 20, o Rūtai – 16 metų. Dešimt metų matydavomės bažnyčioje, jaunimo grupelėje ir draugų kompanijose, bet susituokėme, kai man buvo 29 metai, o Rūtai – 25-eri. Aš norėjau anksčiau draugauti, bet Rūta branginosi (juokiasi).
Rūta: Taip, Edvinas norėjo draugauti vos tik susipažinus, bet aš nesutikau. Man jis buvo geras draugas, kuris parveždavo iš grupelės, įrašydavo muzikos, smagiai leisdavome laiką draugų kompanijoje, bet draugauti kaip pora aš nenorėjau…
Edvinas: Per tuos dešimt metų mes gana gerai pažinome vienas kitą. Dalyvaudavome bendruose renginiuose, grupelėse, veiklose.
Tai jūsų santuokos pradžia buvo gan sklandi? Nebuvo didelių netikėtumų?
Edvinas: Kai susituokėme, jau buvome geri draugai.
Rūta: Na, iššūkių visgi buvo… Edvinas jau buvo pasipiršęs, planavome vestuves ir, likus pusmečiui iki santuokos, sužinojome, kad Edvinas turi genetinę ligą… Drauge važiavome į Santarų klinikas Vilniuje, kur Edvinui darė genetinius tyrimus. Grįžtant visą kelią slapta verkiau… Buvo tikrai baisu. Jam buvo nustatyta reta, nepagydoma liga. Susimąsčiau, kas bus toliau – gyvenime juk visko gali nutikti… Edvinas manęs paklausė, ar vis dar noriu tuoktis…
Edvinas: Žinia, kad sergu neuropatija, buvo netikėta ir man pačiam. Sveikata pablogėjo po fizinio krūvio – ilgo žygio su jaunimu, kai man buvo 27-eri, bet ligą nustatė vėliau. Supratau, kad tai keičia situaciją… Be to, genetinė liga gali būti ir paveldima: kiekvienas vaikas gali paveldėti tą polinkį arba ne. Tad, supratau, kad normalu leisti Rūtai iš naujo apsvarstyti mano pasiūlymą tuoktis.
Visgi žinia apie ligą Rūtos sprendimo nepakeitė?
Rūta: Pradžioje tikrai ištiko šokas. Sutrikus sveikatai vis galvoji, kad gal dar viskas pasikeis, išsispręs, bet kai sužinai, kad liga nepagydoma, kad ji gali progresuoti, neaišku, kaip ji paveiks kūną, tikrai labai išsigąsti. Tuomet prisiminiau, kad Edvinas buvo su manimi, kai man buvo sunku, tad nejau aš būsiu šalia tik tada, kai lengva? Tikri draugai nepalieka bėdoje. Tad jei kartą pasiryžau, nusprendžiau sprendimo nekeisti.
Edvinas: Išties Rūtos sprendimas būti kartu – ir džiaugsme, ir varge – lydi kasdien. Neseniai apie du mėnesius negalėjau pakilti iš lovos, tad žmonai tikrai buvo labai sunku: trys vaikai, darbai, nežinia dėl mano sveikatos...
Šiandien auginate tris vaikus. Ar tėvystės kelias buvo sklandus?
Rūta: Pirmagimės susilaukėte po trejų metų. Nėštumas buvo sklandus, visi tyrimai buvo geri. Tik 37-ą savaitę eilinį kartą apsilankius pas gydytoją, gydytoja sunerimo dėl vaisiaus tonų. Gydytoja nenorėjo gąsdinti, bet visgi nusiuntė į Kauno klinikas. Apžiūrėję Kauno klinikų gydytojai rado mažiau vaisiaus vandenų, vaisiaus tonai buvo sutrikę, tad mane paguldė į ligoninę. Aš pati jaučiausi gerai, jaučiau kūdikio judesius, todėl nesupratau, ko ten guliu... Kai rytą gydytojai lankė kitas palatos moteris, jų visko klausinėjo, o manęs nieko neklausė, tad aš vyliausi, kad viskas gerai ir tuoj mane išleis namo… Visgi pakvietė kitą specialistę, kuri po ultragarso tyrimo pasakė, kad mūsų dukrytė turi sudėtingą širdies ydą. Kaune nebuvo reikiamų gydytojų, tad mus išsiuntė į Vilniaus Santarų klinikas – ten teks pagulėti ligoninėje ir gimdyti, nes šioje ligoninėje yra kardiochirurgų, kurie operuoja ir kūdikius. Savaitę ar pusantros gulėjau Santarose. Pagimdžiau natūraliai, tik šiek tiek skatino gimdymą, nes sąrėmiai buvo nereguliarūs.
Apie dukrytės sveikatos problemas sužinojome nėštumo pabaigoje. Ji gimė išnešiota, bet dėl sudėtingos širdies ydos iškart buvo perkelta į reanimaciją. Gimus kūdikiui, gydytojai gali jį ištirti ir aiškiau matyti, kas yra negerai. Mūsų Urtė turėjo kompleksinę negalią: ir didžiųjų kraujagyslių transpozicija, ir vieno skilvelio ar prieširdžio neišsivystymas… Ją perkėlė į vaikų kardiochirurgijos skyrių (nes nėra atskiro skyriaus naujagimiams), kur persikėliau ir aš. Tris savaites mes abi gyvenome palatoje. Aš ją ir dieną, ir naktį pati maitindavau, tik jai buvo per sunku žįsti krūtį, tad pieną nusitraukinėjau. Jai kasdien darydavo ultragarso tyrimus. Po trijų savaičių gydytojai pasakė, kad yra dvi galimybės: arba širdies transplantacija, arba bandyti daryti pavojingą ir sudėtingą operaciją, kurių reikės net kelių... Kūdikių širdelių transplantacijai pasitaiko labai retai, Lietuvoje net nebūna, tad sutikome, kad operuotų. Chirurgas, daręs operaciją, sakė, kad operacija lyg ir pavyko, bet pirmoji para yra lemtinga. Kai nuėjome dukrytės aplankyti į reanimacijos palatą, sužinojome, kad situacija prastėja, bet, sakė, žiūrėsim, kaip bus naktį… Kitai mamai, slaugančiai gal 5-erių metukų vaiką, patarus, išvykome iš ligoninės apsistoti pas draugą, bet tą patį vakarą paskambinę į ligoninę sužinojome, kad mūsų dukrytė mirė… Važiavome atgal į ligoninę atsisveikinti, naktį grįžome į Kauną, o ryte reikėjo važiuoti pasiimti kūno, pradėti organizuoti laidotuves…
Tos keturios savaitės ligoninėje atrodė kaip amžinybė. Slėgė nežinomybė. Edvinas atvažiuodavo pabūti kartu dienos metu, bet nakvoti su mumis negalėjo. Buvo labai sudėtingas laikas: tu pirmą kartą esi mama, daug ko nežinai, ir dar tokia sudėtinga situacija… Reikėjo skaičiuoti tonus, nusitraukinėti pieną, matuoti, kiek mažylė suvalgydavo… Aplankyti atvažiuodavo ir mama, ji kviesdavo eiti į lauką pasivaikščioti, bet tuo metu norėjau tik būti su dukryte ir pačiais artimiausiais žmonėmis.
Buvo tikrai siaubingai sunku…
Edvinas: Sunkiausia buvo atsisveikinti… Žinoma, sunku buvo ir Vaikų kardiochirurgijos skyriuje – ten visai kita realybė: susidūrėme su vaikais, turinčiais rimtų širdies problemų. Mūsų dukrytė kaip ir kiti kelių dienų vaikai – paverkdavo, žvelgdavo į mus. Tad išoriškai nebuvo matyti, kad ji turi didelę negalią.
Rūta: Ji tikrai atrodė kaip sveikas vaikas – po truputį valgydavo, tik gal kiek sunkiau priaugdavo svorio. Jei gydytojai netirtų ultragarsu ir nepasakytų, kad būklė pablogėjo, tai ir nesuprastum, nes vizualiai nieko nesimatė. Sūpuoji, mąstai apie ją ir svajoji, kad mus išleis namo, kad viskas baigsis gerai, kad grįši į normalų gyvenimą…
Edvinas: Tuo metu norėjosi tiesiog būti su Urte – kiek Dievas davė, tiek ir būti su ja… Kasdien važiuodavau ir būdavau su žmona ir dukryte.
Kas jums padėjo ištverti tą sunkų laiką?
Rūta: Sunkumai prasidėjo dar tuomet, kai nėštumo metu sužinojome apie kūdikio negalią. Tuo metu man labai padėjo Edvinas, kuris buvo šalia – jis lankydavo kasdien, mes išeidavome pasivaikščioti, kartu verkdavome… Ir gimus Urtei visada padėjo, buvo šalia. Labai svarbus buvo artimųjų palaikymas. O po netekties, po laidotuvių man labai padėjo mano dėstytoja Vaida, kuri pati buvo netekusi vaikelio – jį ištiko staigi kūdikių mirtis. Dar būdama studentė dalyvavau to kūdikio laidotuvėse – pirmąkart gyvenime dalyvavau tokio mažo vaiko laidotuvėse. Žinoma, niekada negalvoji, kad ir tau kažkada panašiai atsitiks… Po Urtės laidotuvių dėstytoja atvažiavo pas mane. Tai buvo žmogus, kuris geriausiai mane suprato. Tuo metu negalėjau nė žodžio pratarti, o ji tarsi įgarsindavo mano mintis. Norėjau tiesiog užsidaryti, išvažiuoti į kokią negyvenamą salą ir su niekuo nebendrauti, bet ji ragino kalbėti, neužsidaryti, leisti sau gedėti…
Man kilo ir daug sunkių klausimų, pavyzdžiui: dabar aš mama ar ne? Juk vaiko neturiu… Buvo sunku, kai kas nors, norėdamas paguosti, sakydavo: „Jūs dar jauni, dar susilauksite vaikų…“ Tai patys blogiausi žodžiai gedintiems tėvams. Niekada nežinai, kaip kas bus… Be to, tau skauda dėl konkretaus prarasto vaiko, tu gedi jo, tuo metu negalvoji apie kitą. Mes laukėme dukrytės, gyvenome kartu tris savaites, turėjome planų ir svajonių...
Man nepaprastai padėjo pokalbis su tokią pačią netektį patyrusiu žmogumi, jos parašytas straipsnis. Pati rašiau dienoraštį, skaičiau daug knygų. Pardaviau, išdalinau visus Urtės daiktus – tai buvo mano gedėjimo laikas… Mėnesį ar du tiesiog gedėjau, verkiau, kalbėjausi su artimiausiais žmonėmis… Vėliau kalbėjausi ir su Urte besirūpinusiais gydytojais: pasakiau, kad nelaikau jokio pykčio, klausiau, kokia tikimybė, kad tai gali pasikartoti… Kurį laiką lankiau psichoterapiją – norėjau išgedėti, paleisti, kad jei kada nors turėsiu vaikų, neperkelčiau jiems tos savo neišgedėjimo patirties. Mane guosdavo ir Edvino žodžiai, kad dukrytės nematome tik laikinai – vieną dieną mes su ja susitiksime.
Kiek vėliau grįžau į darbus, bet ne į visus: nebegalėjau dirbti su vaikais, konsultuoti šeimų, girdėti kitų žmonių skaudulių ir problemų, nes turėjau savų iššūkių… Dabar mirties tema man jau nėra tabu. Jau daug iškalbėta, atrodo, paleista, nors vis tiek yra jautrių dalykų.
Edvinas: Tai vis dar jautru, nes tai tikra, išgyventa. Urtė yra Dievo rankose – tikime, kad jos siela nepražuvo. Tada ir skausmas kitoks, neslegia neviltis. Viltis tą netektį užgožia…
Iš kur tu, Edvinai, sėmeisi stiprybės, nes ir pačiam skaudu buvo, ir Rūtą reikėjo paguosti?
Edvinas: Aš tuo metu buvau „visų reikalų ministras“, daugiau palaikiau ryšį su išoriniu pasauliu. Jaučiau visos bažnyčios palaikymą ir užtarimą, daug asmeninio dėmesio skyrė vienas brolis iš bažnyčios, nors anksčiau su juo nebendravome. Paskambindavo ir pastorius, ir kiti broliai…
Nebuvo lengva… Per gyvenimą daug visokių kvailysčių esi pridaręs, o velnias per tokias sunkias situacijas nori iškreipti Dievo paveikslą. Ateidavo mintys, kad taip nutiko dėl mūsų kaltės – dėl mūsų ydų ar klaidų, kad mes nusižengėme Dievui, ir dabar Jis mus baudžia. Ne iš karto, bet laikui bėgant visgi atėjo supratimas, kad tai netiesa – juk Kristus atpirko visas mūsų kaltes. Visi gyvename puolusiame pasaulyje ir nesame apsaugoti nuo prakeikimo ir kritimo pasekmių – patiriame ligas ir netektis, kaip ir visi šios žemės gyventojai. Supratau, kad ši pirmagimės mirtis nėra Dievo bausmė, nes už visas mūsų nuodėmes Dievas jau nubaudė savo Sūnų Kristų.
Aš irgi esu išgyvenęs netektį – mano tėtis išėjo pas Viešpatį, kai man buvo 13 metų, tad atsakymus į tam tikrus klausimus savo viduje turiu nuo paauglystės. Žinoma, kai prarandi vaikelį, viskas yra kiek kitaip, bet tikiu, kad Urtė yra pas Viešpatį.
Suprantu, kad Rūtai buvo dešimtimis kartų sunkiau, nes ji laukėsi, tą kūdikį išnešiojo… Tai, kad ji atrado žmogų, kuris išgyvenęs tą patį ir ją supranta, man teikė vilties. Juk suprasti ir padėti gali tokius pačius iššūkius ar išbandymus, priklausomybes įveikęs, pro tokius pačius sunkumus praėjęs žmogus. Palaipsniui suvokėme, kad Kristus yra patyręs ir praėjęs visus žemėje įmanomus sunkumus: netektį, išdavystę, nepriteklių, žmonės Jo iki galo nesuprato, už gera Jam atsilygindavo piktu ir pan… Jis patyrė viską – iki mirties, iki atskyrimo nuo mylimiausių asmenų. Ir Jis tą kelią praėjo tobulai – nenusidėdamas, nepiktžodžiaudamas, neišsižadėdamas Dievo, todėl Jis gali padėti kiekvienam net pačiu sunkiausiu metu.
Kada sužinojote, kad Rūta vėl laukiasi?
Edvinas: Kai mąstydavome apie vaikus, nenorėjome, kad, jei Dievas dar leis mums susilaukti vieno ar kelių vaikų, jie būtų pakaitalas ar kompensacija už Urtę. Norėjome, kad jie būtų norimi ir laukiami vaikai.
Rūta: Taip, pirmiausia norėjosi išgedėti, išbūti, išliūdėti, paleisti, susitaikyti, įsisąmoninti netektį, net „išpykti“… Maždaug po pusmečio mane apėmė didžiulis pyktis: pykau ant Dievo, ant žmonių, ant savęs, ant viso pasaulio… Gedėjimui man prireikė beveik metų… Be to, buvo ir baisu, nedrąsu vėl pastoti… Visgi po gerų metų išdrįsome vėl galvoti apie vaikus, o netrukus aš pradėjau lauktis. Ir Dievas mus labai nustebino – aš laukiausi dvynukų!
Paprastai pas gydytojus ar darytis ultragarso eidavome kartu su Edvinu, bet tąkart ėjau pas gydytoją viena, mat tuo metu toje klinikoje ir dirbau. Darydama ultragarso tyrimą, gydytoja ištarė: „Vieną matau, o štai ir dar vienas! Gal paieškokim dar vieno?“ „Ne, ne, – sakiau, – nebeieškokite daugiau, užtenka!“ (juokiasi). Ir gydytojos, ir akušerės klausiau, ar tikrai laukiuosi dvynių. Man buvo šokas. Dvynukai mums tikrai dovana, todėl ir pavadinome Dovu (reiškia „dovana“) ir Ula („upė, tėkmė“)… Taip prasidėjo naujas etapas.
Edvinai, kaip į žinią apie dvynukus reagavai tu?
Edvinas: Jei giminėje yra dvynukų, tai yra tikimybė, kad ir tau gali taip nutikti, bet, kadangi nei mano, nei Rūtos giminėje dvynių nebuvo, tai nė nepagalvojome, kad taip gali nutikti. Tądien Rūta paskambino ir pakvietė kartu papietauti. Aš privažiavau, Rūta įsėdo į mašiną ir aš juokaudamas sakau: „Na ką – dvynukai?“ (abu juokiasi). Ir Rūta patvirtino: „Taip, dvynukai!“
Koks buvo antrasis nėštumas?
Rūta: Kadangi pirma mūsų dukrelė turėjo įgimtą širdies ydą, antrasis nėštumas – dvigubas, tai teko dažniau lankytis ir pas savo gydytoją, ir kas mėnesį vykti į Kauno klinikas: matuodavo širdeles, skilvelius, galingais echoskopais tikrindavo ir kitus duomenis. Ačiū Dievui, viskas buvo gerai.
Edvinas: Gimus dvyniams gyvenimas pasikeitė taip, kaip niekad nepagalvotum. Mokėmės būti tėvais, prasidėjo kitas etapas – su savais sunkumais ir džiaugsmais.
Rūta: Nuovargio buvo daug: mažyliai užmigdavo tik supami ant rankų, o kai reikėdavo naktimis maitinti, aš pamiegodavau vos kelias valandas... Kadangi buvau perfekcionistė – norėjau viską daryti tobulai: ir nuo 6 ryto namus puldavau siurbti, ir vaikus į lauką tris kartus per dieną veždavau, ir maudėme kasdien. Tuo metu atrodė, kad taip reikia…
Edvinas: Gimus vaikams, o dar dviem iškart, teko mokytis save pamiršti. Vakarų pasaulyje puoselėjamas individualizmas, aiškinama, kad negalima savęs pamiršti, nes būsi nelaimingas, bet galiausiai suvoki, kad nėra vietos tavajam ego: kol savęs neprarasi, tol ir neatrasi. Gimus vaikams, tenka atsisakyti tam tikrų planų, ambicijų…
Taip pat pastebėjau, kad vaikai ne tik atspindi tėvų elgesį, bet dar labiau išryškina visus jų trūkumus. Svetimais vaikais tu gali pasidžiaugti, juos palinksminti, bet auginant savuosius, išlenda tokių dalykų, kurių nė negalvojai turįs – pyktis, agresija, nesusivaldymas, egoizmas… Ir tuomet arba kaltini kitus (gali sakyti, kad vaikai negeri ar pan.), teisiniesi, kad esi pavargęs, arba stoji prieš Viešpatį ir prašai Jo pagalbos. Suaugęs žmogus gali rasti daugybę pasiteisinimų, kodėl jis vaikų atžvilgiu pasielgė vienaip ar kitaip, bet jei nori ryšio su vaikais, su žmona, su Dievu, turi nusižeminti, pripažinti savo klaidas – kad suklydai, nesusivaldei, nesąžiningai pasielgei, pažadėjai ir neištesėjai… Dažnai tai padaryti sunku, supranti, kad turi keistis, ir to nori, bet kartais nei fiziškai, nei emociškai tam nėra jėgų. T. Keleris yra pasakęs, kad daug problemų kyla dėl to, kaip mes viską susidėliojame galvoje: dažnai nutikus kokiam nors įvykiui jaudinamės ir nerimaujame ne dėl to, kas nutiko, bet dėl to, kad įsivaizdavome, jog mums taip nutikti negali. Toks įsivaizdavimas ir iliuzija atneša daug skausmo.
Po dvynių jums gimė dar viena dukrytė…
Rūta: Taip, kai dvyniams buvo metai ir 10 mėnesių, mums gimė dar viena mergytė – Jorė.
Edvinas: Dabar jau pilni namai (šypsosi).
Rūta: Su Edvinu buvome pasiskirstę, kad jis labiau rūpinasi dvynukais, aš – Jore. Mūsų dvyniai labai aktyvūs, judrūs, tad reikėjo saugoti Jorę, kad neužgriūtų, nenuspaustų… Visiems reikėjo ir mamos, ir tėčio, tempas buvo didelis… Kurį laiką turėjome auklę, sekmadieniais važiuodavome pas mano mamą – ji paruošdavo pietus, kiek pažiūrėdavo vaikus, tad aš galėdavau numigti, pailsėti.
Dabar jūsų namuose klega trys vaikai…
Rūta: Taip. Jorei, mažiausiajai, šešeri, o dvynukams jau aštuoneri. Iššūkių netrūksta…
Gal jau daugiau ir džiaugsmų?
Rūta: Kiekviename etape kitokie džiaugsmai ir rūpesčiai. Jei pirmaisiais metais viskas atrodo kaip per rūką – mažai miegojusi, pervargusi, nes 24 valandas per parą turi būti prieinama: turi ir keltis, ir migdyti, ir sauskelnes keisti, ir maitinti, nešioti, tai dabar jau kiti iššūkiai – tenka spręsti konfliktus, padėti ruošti namų darbus, padėti mokytis skaityti ir t. t. Sūnus yra jautrus, kovojantis už teisybę, bet ir pats prisidirba, tai dabar jau kitokie išbandymai... Žinoma, ir džiaugsmo daug: Ula gražiai piešia, dainuoja chore, dalyvavo ir pirmame koncerte.
Edvinas: Iki kokių dvejų ar trejų metukų vis galvodavau: „Na, dar truputį ir bus lengviau…“ Visgi supratau, kad lengviau nebus (juokiasi). Kiekvienam laikui – savi iššūkiai. Jau nereikia keltis naktimis ir maitinti, bet reikia mokyti kitų dalykų. Aišku, džiaugsmų jau daugiau. Vaikai tikrai rodo mums daug meilės, nori būti kartu, leisti laiką ir ką nors kartu veikti – mes jiems svarbūs. Smagu matyti, kaip jie auga, tobulėja, savarankiškėja, keičiasi jų charakteris. Kartais jau patys pamato poreikį ir padeda namų ruošoje – tai labai džiugina. Jaučiu, kad esame komanda.
Tikrai nelengvą kelią nuėjote. Ko eidami per sunkumus išmokote?
Edvinas: Šį balandį mūsų Urtei būtų 10 metų… Tai, ką teko praeiti, moko, kartais nuleidžia ant žemės ir padeda vėl sugrįžti į realybę. Tai, kad dabar turime tris vaikus, nėra mūsų gyvenimo „išsipildymas“. Žinoma, labai juos mylime ir norime jiems geriausio: kad jie būtų laisvi, laimingi, o svarbiausia tikintys – norime jiems perduoti tikėjimą. Žinoma, norime, kad jiems sektųsi, bet ne į tai sudėtos mūsų viltys. Kaip apaštalas Paulius savo Pirmajame laiške korintiečiams rašo: O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Tuomet ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių (1 Kor 15, 17–19).
Dabartiniame etape kartu su savo vaikais augame, mokomės, stengiamės, kiek įmanoma, jiems padėti, juos išmokyti, nukreipti, bet suprantame, kad atėjus laikui jie išeis gyventi savo gyvenimą. Tikimės, kad jie turės tvirtą pamatą, kad galės priimti teisingus sprendimus. Mūsų Urtės gyvenimas šiame pasaulyje buvo trumpas, kitų – ilgesnis, bet galiausiai vis tiek visų gyvenimas baigsis: pasibaigs visi tikslai, žemiškos svajonės, darbai ir liks tai, kas amžina – santykis su Kristumi, su Dievu. Norime, kad tai būtų ir mūsų tarpusavio santykių, ir asmeninio gyvenimo pamatas. Tuomet ir nusivylimai mažiau gniuždo, ir džiaugsmai yra didesni, tyresni... Gyvenimas, kiek Dievas yra davęs, dar laukia priešaky su savo iššūkiais ir džiaugsmais, bet didžiausias noras – pažinti Kristų, pažinti Dievą ir dalintis tuo su kitais.
Rūta: Kai netekome Urtės, aš jaučiausi esanti gilioje duobėje, be jėgų, atrodė, kad netekau dalies savęs, išgyvenau tapatybės krizę… Bet kai išgedi, kai Dievas pakelia ir, žmonėms palaikant, padeda išgyventi tą sunkų etapą, išgyventa silpnybė gali patarnauti kitiems. Kai dirbau socialine darbuotoja vienoje klinikoje, konsultavau mamą, kurios 18-metė dukra sirgo onkologine liga. Kai vėl sutikau tą moterį, ji prasitarė, kad neteko dukros… Pasakiau jai, kad ir aš netekau savo dukrelės. Mes apsikabinome, nuoširdžiai pasikalbėjome, drauge paverkėme... Jei pati nebūčiau to išgyvenusi, turbūt nežinočiau, ką tokiu atveju sakyti… Ir dirbdama klinikose dalindavausi savo istorija su moterimis, kurios patyrė persileidimą, prenatalinę mirtį ar ankstyvąją kūdikio mirtį. Tai, kas buvo silpnybė, Dievas padaro stiprybe, kad galėtum patarnauti kitiems… Man atrodo, kad mes taip sukurti: kažkas padeda mums sunkiu metu, o vėliau, jau tą etapą praėję, mes galime padėti kitiems. Visi esame sukurti kaip socialūs asmenys, kad padėtume vieni kitiems, nepaliktume bėdoje. Kai tu atsiveri ir parodai, kur esi pažeidžiamas, tada ir kitas, žiūrėk, atsiveria.
Dėkoju jums už jautrų ir nuoširdų pokalbį. Dievas telaimina visą jūsų šeimą.
Kalbino Žaneta Martingale