Paskutiniame Evangelijos pagal Joną skyriuje skaitome, kaip iš mirusiųjų prisikėlęs Jėzus Kristus prie Galilėjos ežero pasirodė keliems savo mokiniams. To susitikimo metu Viešpats tris kartus paklausė apaštalo Petro: „Ar myli mane?“
Prieš pat Jėzaus suėmimą, paskutinės vakarienės metu, Petras dievagojosi, kad su Viešpačiu eis net į mirtį, tačiau jau po kelių valandų tris kartus Jo išsižadėjo.
Jėzaus pokalbis su Petru apreiškia Dievo malonę bei gailestingumą. Petro buvo pasigailėta. Į Petrą šiuokart galime pasižiūrėti kaip į visos Bažnyčios simbolį. Naujojo Testamento tarnavimas – Dievo gailestingumo apraiška ir visi, kuriuos Viešpats įgalino šiai tarnystei, anksčiau ar vėliau tai aiškiai suprato. Nėra nė vieno, kurio nebūtų pasigailėta. Apaštalas Paulius korintiečiams rašo: Todėl suprasdami, kad turime šią tarnystę iš gailestingumo, mes nepailstame (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 4 skyriaus 1 eilutė), o rašydamas Timotiejui, liudija: Manęs buvo pasigailėta (Pirmojo laiško Timotiejui 1 skyriaus 13 eilutė).
Nežinau, kaip kitiems, bet aš ne kartą, skaitydamas pacituotas apaštalo Pauliaus mintis, nors aiškiai to ir neįvardydavau, vis dėlto maniau, jog tas pasigailėjimas, kurio sulaukė Petras ir Paulius kažkaip skiriasi nuo to, kurį patyriau aš ir kiti šių dienų krikščionys. Tačiau tai yra tas pats pasigailėjimas, kurio reikia kiekvienam kritusiam žmogui. Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 3 skyriaus 23–24 eilutės).
Apaštalui Petrui Viešpats patikėjo tarnystę ganyti Jo žmones, ten prie ežero tris kartus su nedideliais pakeitimais pakartodamas tuos pačius žodžius: „Ganyk mano avis.“ Tačiau jų pokalbis baigėsi ne šiuo paliepimu. Paskutiniai Jono užrašyti Jėzaus žodžiai Petrui buvo: „Tu sek paskui mane.“
Sekti Kristumi – tikroji krikščionybė. Viešpats niekada kitokios nebuvo sugalvojęs. Mums šis pašaukimas kartais atrodo kaip nepasiekiama aukštuma. Ypač, kai galvojame, kad turėsime tai padaryti savo jėgomis, ir pamirštame, kad visas Naujojo Testamento gyvenimas yra Viešpaties malonė – niekuo neužtarnautas Jo gerumas, kurį nuolankiai priimame atviromis širdimis. Šiuo savo pašaukimu Jėzus mums grąžina prarastą tapatybę – būti panašiais į savo Kūrėją. Todėl, atsimindami, kad Jis žino visas mūsų vidinio gyvenimo paslaptis ir vis dėlto pasigaili, sekime paskui Jį.