plg. Lk 15, 4-7
„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda? Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!’ Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.
Tarp dykumos išdžiūvusių krūmokšnių
buvau paklydusi ir neklusni avis,
nors ir svajojau apie tekantį upokšnį,
bet jį atrast kadais palaidojau viltis…
Nebežinau pati, kaip pakliuvau į spąstus –
į dykumą savim vien pasikliaudama ėjau –
tikėjausi pati upokšnį tą atrasti,
kad numalšinčiau troškulį širdies tuojau…
O tas tuojau užsitęsė ir virto metais
vien praradimų, nuoskaudų karčių – ir taip
pasiglemžė krūmokšniai, kaip verpetais
įsuko mano vilnas tarp šakų dygių.
Tada Tu atėjai, išgirdęs tylų šauksmą
paklydusios ir neklusnios avies –
prisimenu tą netikėtą džiugų jausmą,
Tave išvydus tarsi vėliavą vilties.
Pasilenkei Tu prie manęs ir tyliai
iš spąstų geliančių mane išvadavai –
ir supratau tada, mane kaip stipriai myli –
kad visąlaik mylėjai ir šalia buvai.
Buvai šalia ir meilėj kantriai laukei,
kol pasigesiu aš širdim Tavęs,
kad Tu galėtum spąstus tuos sutraukyt,
kuriuos buvau, ir vėl mane atrast –
ne tik atrast, bet ir parodyt kelią
link tekančių upokšnių ir versmių gaivių,
kad būčiau Tavo mylima klusni avelė
ir laimingiausia iš visų avių.
2010 02 16