Bet ateina valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško (Jn 4, 23).
Išplėstiniame Biblijos vertime ši eilutė skamba taip: Ateis laikas, tačiau iš tiesų jis jau čia, kai tikrieji (autentiški) garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje (dvasios ir tiesos tikrovėje), nes Tėvas ieško tik tokių žmonių, tikrų savo garbintojų.
Šis Šventojo Rašto tekstas pirmiausia kalba apie tai, kad Tėvas ieško ne garbinimo, o garbintojų, ir ieško jų aktyviai. Jei Tėvas ieško, vadinasi, Jis jų pasigenda. Problema nėra pats garbinimas: kad per mažai giesmių sukurta ar kad nėra pakankamai muzikantų, gabių ir gražų balsą turinčių žmonių, - problema yra pats garbintojas, jo širdis. Tėvas ieško tokios garbintojo širdies, kuri artimai bendrautų su Juo, gyventų slaptą gyvenimą su Dievu, kuri giliau pažintų Viešpatį, pažintų kitokią santykių su Dievu kokybę. Tėvas ieško garbintojo, kuris myli pirmiausiai Jį patį, Jo artumą, trokšta ir alksta regėti Jo karalystę, dalyvauti jos darbuose, matyti Jo šlovę. Tikro garbintojo garbinimas motyvuos, uždegs garbinti ir bendruomenę, ves ją į tą vietą, kurioje Dievas nori, kad ji būtų. Arti Dievo esanti garbintojo širdis suvokia Dievo didybę ir perduoda tą spinduliuojantį ir išlaisvinantį pažinimą apie Jį ir bažnyčią. Tokioje garbinimo atmosferoje pamatome savo problemas ir išeitis, matome, kaip krizės virsta galimybėmis, suvokiame, kad per Kristų, kuris mus pamilo, visuomet esame daugiau nei nugalėtojai. Tokioje atmosferoje aiškiau suvokiame Tėvo palankumą mums. Toks garbinimas padeda širdims vis labiau Juo pasitikėti. Dieve, mano širdis tvirta. Taip, mano širdis tvirta. Aš giedosiu ir girsiu, - gieda Dovydas 57-oje psalmėje.
Garbinimas tiesoje kyla iš susižavėjimo Kristumi, žiūrėjimo į Jį, iš supratimo, kaip Jis mato mane (o tai skiriasi nuo to, kaip save matau aš), iš pažinimo, ką Jis dovanojo, kad suteikė mums savo prigimtį, savo Dvasią. Garbinimas tiesoje kyla iš supratimo, kad tikras nuolankumas negali Kristaus dovanoto teisumo pavadinti skarmalais. Teisinga yra suvokti, koks esi mažas, palyginus su tuo, ką Dievas yra numatęs tau Kristuje, bet Jis niekada neplanavo palikti tavęs tokio bejėgio ir nereikšmingo. Aš garbinu ne „tragišką Dievą“, kuris sėdi danguje ir kontempliuoja savo kančią, aš negarbinu savo tragizmo, bejėgiškumo ir nuodėmingumo, kurį Jis nukryžiavo prieš du tūkstančius metų. Toks garbinimas kiltų iš skurdaus mano mąstymo, aukos pozicijos, o suvokus, ką Jis padarė ir koks Jis yra man bei bažnyčiai, viskas keičiasi.
Kelkis ir šviesk (išplėstinis vertimas: Kelkis (iš depresijos, išsekimo, negatyvizmo - to, kas tave laiko, ir pakilk naujam gyvenimui!) ir šviesk (spinduliuok Viešpaties šlovę), - sako Jis bažnyčiai (Iz 60, 1). Tai nereiškia, kad garbinimas turėtų tapti pramoginiu „šou“. Tai reiškia, kad Dievas ieško tokio garbintojo, kuris supranta, jog Dievas bendrauja su juo per jo naują, atgimusį ir kartu su Kristumi prikeltą ir danguje pasodintą žmogų (Ef 2, 5-6). Todėl, kai garbintojas ima atverti jame esančią Kristaus prigimtį, garbina Tėvą tikrojoje Jo Dvasioje ir tiesoje, kur atsiskleidžia Kristaus prigimties, o ne mano sielos grožis, kuri gali būti tik išoriškai „papuošta“ tikėjimu, kaip toji kalėdinė eglutė. Tėvas ieško tų, kurie pažįsta Jo artumą. Čia kyla tikras garbinimas, atspindintis Dangaus realybę, (ne tragiškas ir ne siekiant pramogos), čia išsilieja Jo gydanti, kupina vilties, džiaugsmo, atkaklaus tikėjimo, gaivumo, tyrumo, šventumo, Dievo palankumo apstybė. Toks garbinimas nusmeigia merdinčio pseudotikėjimo slibiną ir pažadina miegančią bažnyčią pakilti ir įkvėptai garbinti Kūrėją. Tai Jo nuotakos garbinimas, gimęs iš gilesnio intymumo, todėl autentiškas, nesumeluotas, vedantis į tikro dvasingumo gelmes, gyvenimo Jame bei su Juo vietą, nes jis kyla iš Dievo meilės apreiškimo.
Dievas ieško atsakingo garbintojo, suvokiančio, kas jis yra Kristuje, suvokiančio Jo dovanotą, ant kryžiaus iškovotą pergalę ir prisikėlimo jėgą, nuoširdžiai sekančio ir besimokančio iš Jo. Toks garbintojas skleidžia gaivų Jo pažinimo kvapą.
Jei nori skleisti Jo pažinimo kvapą, turi iš tikrųjų, ne tariamai, būti su Juo. Bažnyčia nebus su Juo už tave, tu, kaip garbintojas, turi norėti būti Jo surastas... surastas savo slaptojoje... ten, kur gelmė šaukia gelmę, kur tampi viena su Juo, kur gimsta garbinimas Jo prikeliančioje, gyvenimą teikiančioje Dvasioje ir išlaisvinančioje tiesoje.