Kūrėjas atsiveria mums, Jo kūriniams, per mus supančią kūriniją, Šventąjį Raštą ir savo Dvasią. Šventojo Rašto žodžiais Jis paaiškina, kodėl matydami akivaizdžias Jo išminties apraiškas kūriniuose, mes įvairiausiais būdais stengiamės jų nepripažinti. Pagrindinė tokio mūsų elgesio priežastis glūdi žmonijos istorijos ištakose, kai mūsų protėviai, pirmieji žmonės, susigundė patikėti melu. Tikėti melu žmonėms tapo paprasčiau, negu atsiverti tiesai.
Tačiau mūsų Kūrėjas neatsisakė sumanymo sukurti žmogų pagal savo atvaizdą ir pavidalą. Nors melas neatpažįstamai subjaurojo Dievo atvaizdą mumyse ir mus apakino, Jo šviesa visgi prasiskverbia pro mūsų gynybines uždangas ir pasiekia sielos gelmes. Tam, kad būtume kūriniai pagal Jo sumanymą, turime pripažinti tiesą, tikėti ja ir ja vadovautis. Kokiu būdu tai padaryti, jeigu turima nuomonė mums svarbesnė už tiesą?
Atsakymas į šį klausimą gali nuskambėti kaip religinė dogma – Kūrėjas įsikūnijo, tapo žmogumi, pažįstančiu tiesą, ja tikinčiu ir ja gyvenančiu. Tokiu būdu Jis apreiškė save, kad mes galėtume pamatyti ir pažinti Kūrėją tokį, koks Jis yra. Tačiau nepakako ateiti į šį pasaulį tiesa tikinčiu žmogumi ir atskleisti pirminį savo sumanymą, kaip atrodo melo nepažeistas žmogus; tai problemos neišsprendė. Įsikūnijusį Dievą Sūnų Jo amžininkai matė ir girdėjo, Jų akyse vyko ypatingi ženklai, kai kurie Juo patikėjo, bet pagrindinė kliūtis, neleidžianti pažinti tiesos, dar nebuvo panaikinta. Dievo gyvybės šviesa ir žmonių sielos tebebuvo du skirtingi pasauliai. Turėjo įvykti tai, ko žmonės patys niekaip negalėjo padaryti. Esame pavergti nuodėmės ir patys išsivaduoti neturime jokių galimybių. Net žinodami Kūrėjo nustatytus moralinius gyvenimo dėsnius, nesugebame jais vadovautis.
Tikrąją mūsų padėtį ir vienintelę išeitį iš jos labai tiksliai įvardijo apaštalas Paulius: Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, per Jį būsime išgelbėti nuo rūstybės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 5 skyriaus 6–10 eilutės).