Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“
Jėzus jam atsakė: „‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu‘. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis - panašus į jį: ‚Mylėk savo artimą kaip save patį‘. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 34 - 40).
Vis bandau įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti toks pokalbis... Matau fariziejus, apsirėdžiusius puošniais apdarais, sėdinčius patogiose krėsluose, su smalsumu ir domesiu laukiančius atsako iš Jėzaus. Sako, Jėzus nutildęs sadukiejus? Bet fariziejų tai jau taip paprastai nesumenkins. Juk tai visuomenės pripažinti Įstatymo mokytojai ir žinovai, uoliai vykdantys Įstatymą bei raginantys taip elgtis ir kitus. Tas žvilgsnis į Jėzų, tiriantis, kupinas nepasitikėjimo ir tam tikro išdidumo ar net pašaipos... „Ir koks gi didžiausias Įsakymas?“ - klausia pripažintas Įstatymo mokytojas, žinantis visa, kas parašyta apie Įstatymą.
Matau Jėzų, nuolankiai atremiantį fariziejų žvilgsnius, stovintį ir klausantį. Kupinas gailesčio žvilgsnis įremtas į Jį klausinėjantį Įstatymo mokytoją. Nors į Jį buvo kreiptasi „Mokytojau“, tačiau Jėzus mato, kad sau lygiu niekas Jo nelaiko.
Ko gi iš tiesų reikia, kad suvoktume Įstatymą, kad suprastume, ką norėjo pasakyti Pranašai? Būti mokytoju? Pripažintu visuomenės ir gerbiamu žinovu? Sėdėti tautos išrinktoje ir patogioje vietoje? Ko reikia, kad tavęs klausytųsi?..
Jėzus kalba apie meilę Viešpačiui. Apie stiprią ir visa atiduodančią ir dėl visko pasiaukojančią meilę. Jėzus ragina mylėti Viešpatį, kuris yra tavo Dievas. Tas Dievas, kurį tu pažįsti ir žinai. Atiduok Jam visą savo širdį. Nors ankstesniuose skyriuose Jėzus sako, jog iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudytės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai (Mt 15, 19), tačiau Jis nori, kad tokia širdis būtų Jo - kad ji mylėtų Jį ir būtų pasiruošusi paminti visus savo piktus sumanymus. Iš tiesų sunku nusižeminti ir nuolankiai pripažinti, kad mano širdis būtent tokia, o dar sunkiau tai suvokus elgtis kitaip. Nesinori patikėti, kad tai, ką Viešpats sako fariziejams, gali tikti ir man... Sunku atiduoti širdį. Norisi pasilaikyti sau bent kruopelytę to teisumo... Tačiau Jėzus be skrupulų sako „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi“...
Kaip mylėti Viešpatį visa savo siela?.. Psalmėse randu tokias eilutes: Viešpatie, pasigailėk manęs, nes esu silpnas; Viešpatie, išgydyk mane, nes sukrėsti mano kaulai. Ir mano siela sukrėsta. Ar ilgai, Viešpatie? Viešpatie, gręžkis, išlaisvink mano sielą, gelbėk mane dėl savo gailestingumo (Ps 6, 2 - 4). Mano siela lengvai užgrobiama ir sukrečiama... Ji gyvena priespaudoje, velnio žabangose, blaškoma ir ieškanti tiesos... Kur ją rasti ? Kaip išsilaisvinti? Tai gali padaryti tik Viešpats. Jis sielų Gelbėtojas ir Atpirkėjas. Tu negalėsi pamilti, kol to nesuprasi. Esi bejėgis ir negali sau padėti. Leidęs veikti Viešpačiui, laikyk sielos žvilgsnį nukreiptą į Jį ir mokykis mylėti taip, kaip myli Jis. Tavo siela tikrai bus atgaivinta naujam gyvenimui ir naujai amžinai meilei.
Kaip Viešpatį mylėti visu savo protu? Dažniausiai mylime širdimi, vadovaujamės jausmais. Tačiau Jėzus kviečia ir į proto darbą, apmąstymus, suvokimą, ieškojimą ir mokymąsi. Jėzus kviečia būti Jo mokiniais. Panašu, jog Jis nori, kad mes suprastume Jo žodžius, poelgius. Viešpats tai užrašė Įstatyme ir Pranašuose, bei nori, jog tai būtų mums suprantama, kad tai išliktų tvirtu meilės pagrindu. Praėjus jausmams, subangavus nepastovumo jūrai, Jėzus nori, kad išliktų tvirtas pamatas, kuris visada padės sugrįžti ir ieškoti tikrosios meilės.
Jėzus, užtikrinęs šio Įsakymo svarbą kviečia paklusti ir antrajam - nemenkesniam už pirmąjį - mylėti savo artimą kaip save patį. Kaip tai galėtų atrodyti? Kaip patarnauti kitam? Kaip jį mylėti? Viskas prasideda nuo širdies, nuo jos pažabojimo ir nusistatymų. Tai sunkus ir skaudus darbas. Matyti kito poreikius aukštesnius negu savo, tai daryti nuolatos, suprasti kito skausmą, mokytis priimti kitą nepaisant jo klaidų ir nuolatinio nepaklusnumo, atleisti jo kaltę ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus, pasiryžti išbūti kantriems ir jautriems sunkiu metu. Juk save pakenčiame, pateisiname, ne taip greitai pasmerkiame, leidžiame pasitaisyti, atleidžiame sau, kartais numojame ranka ir gyvename toliau, o su kitu elgtis atlaidžiai kartais tampa neįmanoma. Tačiau Jėzus kviečia mylėti. Turime apsispręsti, ar tikrai to norime, ir ar toks kelias vertas suprasti Raštus ir pasilikti Jėzaus Žodyje.
Jėzus paaiškina, jog šiais dviem meilės įsakymais remiasi Įstatymo ir Pranašų suvokimas. Galima būtų pasakyti ir taip - jei nori suvokti Įstatymą ir Pranašus, jei nori suvokti, kas rašoma Biblijoje, nėra kito kelio, kaip tik mylėti Viešpatį Dievą ir savo artimą. Ir mylėti iš visos širdies, visa siela, visu suvokimu. Tai reikalaujanti aukos meilė. Mylėti neįmanoma be aukos. Skaityti Rašto neįmanoma be meilės. Meilė padeda nuskaidrinti širdį, pašalina jos grubų gyvenimo audrų paliestą ir skausmo nusėtą paviršių, apvalo ją, sutvarsto, patepa aliejumi ir švelniai apriša nuolankumu. Būtent jis padeda neužverti širdies Jėzaus žodžiams, priimti neiškraipytus žodžius, pasilikti ištikimiems meilėje ir augti joje.
Meilė dinamiška, ji kinta. Kinta ir suvokimas mylint. Svarbu norėti keistis, ieškoti, mylėti, neapleisti nei Jėzaus, nei artimo, nei Rašto. Galbūt tai nėra malonus kelias, į kurį esame pašaukti. Tai kelias, reikalaujantis didesnės ar mažesnės aukos. Tačiau turime suprasti, kad kitokios meilės paprasčiausiai nėra.
Tai yra mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip Aš jus pamilau. Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 13, 12 - 13).