Kai skaitome Senojo Testamento istorijas apie tolimoje praeityje gyvenusius Dievo žmones, dažniausiai nepagalvojame, kad jų gyvenimo įvykiai turi tiesioginį ryšį su mumis. Nesusimąstome, jog daugybę kartų sprendėsi žmonijos, o taip pat ir mūsų ateitis.
Pažvelkime į Abraomo ir Saros istoriją. Kūrėjas Abraomui davė pažadą: „Tavyje bus palaimintos visos tautos.“ Abraomas ir Sara neturėjo vaikų, tad tam, kad tai taptų tikrove, jie turėjo tikėti Kūrėjo pažadu – iš jų palikuonių gims žmonijos Gelbėtojas. Pirmas žingsnelis, kad pažadas išsipildytų, – jiems turi gimti sūnus.
Metai eina, o sūnus vis negimsta. Ar jie nenusivils pažadu? Nuo tų dviejų senų žmonių tikėjimo priklausė visų mūsų ateitis. Pažadas negali išsipildyti per ką nors kitą. Jie gavo pažadą, kai Abraomui buvo 75-eri, o Sarai – 65-eri metai. Aišku, jie jau ne jaunuoliai, bet viskas dar įmanoma. Visgi su kiekvienais metais tikimybė mažėja. Viskas būtų paprasta, jeigu čia nebūtų sprendžiamas ir mūsų likimas.
Su kiekvienais metais įtampa auga. Praėjo dvylika metų. Ką daryti? Juk negalima taip sėdėti ir laukti, kai viltis tarsi smėlis byra pro pirštus. Norisi šaukti: „Darykite ką nors! Eikite pas gydytojus, nes ant plauko kabo mūsų visų ateitis!“
Spaudimas didėjo, ir čia buvo pasitelkti tuometiniai papročiai. Sara, negalėdama pastoti, pasiūlė Abraomui savo vergę. Atrodytų, jog išeitis surasta. Saros vergė Abraomui pagimdė sūnų. Viskas teisėta. Gimė Abraomo sūnus – pažado paveldėtojas, tik nėra tikro džiaugsmo... Įtampa atslūgo. Galima nusiraminti ir nebereikia tikint laukti. Atrodė, kad pažadas jau pildosi, bet tai buvo apgaulinga regimybė, baisi padėtis.
Praėjo dar keturiolika metų. Dievas vėl prabilo Abraomui: „Sara pagimdys sūnų.“ Išgirdęs šią žinią Abraomas pradėjo juoktis. Žinia prajuokino ir Sarą. Negi šimtametis ir devyniasdešimtmetė gali susilaukti sūnaus? Viltis, kad jie susilauks sūnaus, jau buvo palaidota. Tačiau Kūrėjas savo žodžiu vėl pažadino jų tikėjimą pažadu. Jį išpildys Tas, kuris pažadėjo.
Ir štai galiausiai, kai atrodė, kad nebėra jokios vilties, pažadas išsipildė. Sara tarė: „Dievas man suteikė juoko, ir visi kiti, kas išgirs, juoksis su manimi. Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara maitins kūdikį? Aš pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje“ (Pradžios knygos 21 skyriaus 6–7 eilutės).
Džiaugsmo juokas. Išgelbėjimo pažadas pildosi. Dievas yra ištikimas.