Laidos garsas : https://www.youtube.com/watch?v=jbj4h54TX1c&t=2s
Liepą sukanka 25 metai, kai Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungą oficialiai pripažino valstybė. Šiemet tokį dešimtmetį minės ir sekmininkai. Šias reikšmingas sukaktis ir kitas aktualias temas XFM radijo laidoje "Gyvieji šaltiniai" aptariame su Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos pirmininku pastoriumi Vladimiru Sereda.
Pastoriau, ar dvidešimt penkeri metai bažnyčios gyvenime – daug?
Ir daug, ir mažai. Prisipažinsiu, pats pamiršau tikslią datą. Patikrinęs įsitikinau, kad jūs teisus, 2001 m. pripažino. Pačioje pradžioje sąjungą sudarė ir baptistai, ir sekmininkai, vėliau atsiskyrus liko kelios bendruomenės. Per 25 metus žmogus, skaitydamas Šventąjį Raštą, gali nemažai susigaudyti, susipažinti su Dievu ir evangelikų tradicijomis.
Per šį laiką baptistų sąjungoje atsirado nemažai bendruomenių.
Mūsų tarnystė buvo platesnė. 1991 m. į Kauną atvyko misionierius Vytautas Cibas, su kuriuo kartu skelbėme Evangeliją. Laikui bėgant jis sužinojo, kad per Viešpaties vakarienę mes naudojame vyną, o ne sultis, kaip jie. Todėl kilus nesutarimams atsiskyrė, pradėjo savarankišką tarnystę. Tačiau ta pradžia vis tiek turėjo įtakos vėliau atsiradusioms bendruomenėms, susijusioms su sąjunga.
Dabar Lietuvoje yra 23 baptistų bendruomenės. Su jomis bendradarbiaujame ir bendraujame, kasmet rengiame bendrus seminarus ir konferencijas jaunimui, vaikams, moterims, vyrams. Nors formaliai sąjungai nepriklauso, bendrystė egzistuoja. Mes tarnaujame Lietuvos labui ir norime, kad žmonės pažintų Dievą, kad pasikeistų jų gyvenimas, jie suvoktų vertybes, svarbias kiekvienam krikščioniui – evangelikui, katalikui ar ortodoksui.
Papasakokite plačiau apie baptistus. Kuo jie skiriasi nuo kitų denominacijų? Žinau, kad jie savęs paprastai nelaiko protestantais.
O apie kuriuos kalbame? Vieni pripažįsta Martyno Liuterio protestą, palaiko jo nesutikimą su indulgencijomis ir kitais to meto popiežiaus sprendimais. Kiti mano, kad tai ne taip svarbu. Esminis katalikų ir baptistų skirtumas yra tas, kad mums Šventasis Raštas – vienintelis pagrindas. Katalikai turi dar ir Bažnyčios mokymą, stačiatikiai – tradicijas, o mes remiamės išimtinai Šventuoju Raštu.
Antras akivaizdus skirtumas – krikštijame tik suaugusiuosius, įtikėjusius žmones. Kaip sakė Jėzus, kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas. Tai, ko gero, pagrindiniai skirtumai, susiję su išgelbėjimu, krikščionišku gyvenimu, elgesiu, vertybėmis.
O visa kita – antraeiliai dalykai, pavyzdžiui, žmonėms patinka skirtinga muzika, dėl to galima ginčytis. Jei ginčytumės, kas teisinga, o kas ne, tikrai išsiskirtume.
Bet juk pasitaiko, kad žmonės būtent dėl tokių dalykų – vyno ar sulčių – keičia bendruomenę?
Taip, pasitaiko, bet tai ne tiek svarbu. Esmė yra Dievo pažinimas ir krikščioniškas gyvenimas, svarbus ir katalikams, ir stačiatikiams. Kai tik deklaruoja esąs tikintis, paaiškėja, kad Dievo jis iš tikrųjų nepažįsta.
Kodėl baptistams prireikė valstybės pripažinimo?
Mes, baptistai, buvome nepripažinti kaip Lietuvos kultūros dalis, nors mūsų istorija čia siekia beveik 200 m., nuo 1841 m. Tarp baptistų būta ir karininkų, ir poetų, ir mokslininkų, nusipelniusių Lietuvai. Todėl ir siekėme.
Valstybei tokiais atvejais dažniausiai svarbi ir socialinė bendruomenės tarnystė. Kiek ji buvo išplėtota?
1994–1995 m. gaudavome maisto iš Vokietijos, kuriuo dalinomės su darželiais, bažnyčiomis, vežėme vaistus ligoninėms, darėme, ką galėjome. Padėjome ir vaikų namams maistu, rūbais, kitais reikalingais daiktais. Stengėmės atsakingai žiūrėti į visuomenę, kurioje gyvename, suvokdami, kad esame atsakingi prieš Dievą už kiekvieną žmogų.
Koks turėtų būti evangelinių bažnyčių santykis su valstybe? Kai kurie pastoriai jautriai reaguoja nepakviesti, tarkim, į Prezidentūroje rengiamus maldos pusryčius.
Amerikos baptistai aiškiai atskyrė valstybę ir bažnyčią, kurios eina greta viena kitos, nesikiša viena į kitos reikalus, tačiau bendradarbiauja. Mes nesiekiame būti visur kviečiami ir pripažįstami. Tiesa, prasidėjus karui Ukrainoje konfesijų vadovus, tarp jų ir mus, pakvietė Ministrė Pirmininkė, prašė pagalbos, padėjome, nes tai bendras visų gyvenimas, bendra šeima. Tačiau dvasiniuose dalykuose baptistai nenorėtų, kad valstybė kištųsi ir reguliuotų. Sovietmečiu mane asmeniškai KGB bandė užverbuoti. Aš atsakiau: jūsų tarnystė – viena, mano – kita, todėl eikime atskirai. Toks atskyrimas, manau, ir turėtų išlikti.
Nemažai evangelinių bendruomenių Lietuvoje neturi savo patalpų, kartais net nuomojasi viešbučiuose. Baptistai, atrodo, yra išimtis, turi savo maldos namus. Ar daug Lietuvoje baptistų šeimų, perduodančių tikėjimą iš kartos į kartą?
Manau, tokių šeimų nedaug. Iki karo baptistų bendruomenės, ypač Klaipėdos krašte, o vėliau ir Kaune, buvo daugiausia vokiečių, nemažai jų per karą repatrijavo į užsienį. Dabar yra antros kartos žmonės, įtikėję dešimtajame dešimtmetyje, ir jų vaikai.
Prieš laidą kalbėjome apie laidojimą. Ar baptistai turi savo kapines?
Istoriškai bažnyčios laidodavo savo narius atskirai paskirtoje žemėje. Kaune, pavyzdžiui, kapinės padalytos: pusė jų katalikų, kita dalis – liuteronų ir baptistų, tačiau visi laidojami toje pačioje žemėje. Ypatingų laidojimo tradicijų, palyginti su katalikais, kurie, tarkim, šventina kapą, pas mus nėra, viskas paprasčiau. Pasitaiko, skambina žmonės, žinantys esą evangelikai, bet nežinantys, ar jie baptistai, ar reformatai. Tokiais atvejais stengiamės išsiaiškinti, kurią bažnyčią lankė jų tėvai ar seneliai, pagal tai nukreipiame į atitinkamą bendruomenę. Jei žmogus visai nežino, kviečiame ateiti pas mus ir pasižiūrėti, ar tinka.
Ar tai savotiška tapatybės paieška?
Taip, žmonės kartais ieško, ką reiškia būti baptistu ar reformatu, ką darė jų tėvai. Troškimas grįžti prie savo šaknų, manau, yra teisingas. Svarbiausia, kad tikėjimas būtų gyvas, kad protėviai, ėję su Dievu, iš tikrųjų Jį pažino. Iki karo, nepaisant konfesijos, žmonės gerbė Dievą ir vieni kitus. Dabar vertybės keičiasi, žmogus, ieškodamas tapatybės, kartais pats nesupranta, ko iš tikrųjų ieško. Prisimenu atvejį, kai močiutė lankė mūsų bažnyčią, o jos anūkas, savaitę pabuvęs pamaldose, išėjo į kariuomenę. Grįžęs su uniforma, ant kurios buvo užrašyta „baptistas“, jis nė nesuprato, ką tas žodis reiškia, nors močiutė buvo baptistė. Norėtųsi, kad žmogus tikrai suvoktų, ką reiškia būti Dievo vaiku, nešančiu gėrį pasauliui, kurį mums perdavė Jėzus Kristus.
Prisimenu prieš ketverius metus rengtą radijo dokumentiką apie baptistų pastoriaus kasdienybę Mažeikiuose ir nedidelę, apie 30 žmonių, bendruomenę. Susidarė įspūdis, kad ganytojas daug laiko leidžia vienas. Ar Lietuvoje vis dar tabu pastorių vienišumas ar perdegimas?
Ne, tai svarbi tema, mes apie ją kalbame. Tarnautojai pavargsta, bažnyčios mažėja, taip yra visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Žmonės nusimena, klausia savęs, su juo kažkas negerai. Todėl stengiamės susitikti, padėti, pamokslauti į tokią bažnyčią, padrąsinti, pakalbėti. Pastorius, kaip ir kiekvienas žmogus, kartais nusivilia, o mes, tarnautojai, turime suprasti, kad tarnaujame Dievui. Jei padarėme viską, ką galėjome, neturime savęs kaltinti ar nusiminti dėl situacijos. Meldžiamės prašydami Dievo parodyti kelią, jei toks kelias apskritai įmanomas.
Pastoriai turi ir šeimas – vaikus, žmonas. Kiek tai apsunkina, o kiek papildo tarnystę?
Šventajame Rašte šeimininkas dalino talentus pagal kiekvieno sugebėjimus – vienam penkis, kitam du, trečiam vieną. Taip ir kiekvienas turi tam tikras galimybes tarnauti. Pavyzdžiui, Vilniuje vienas pastorius turi septynis vaikus, sekmininkų ir Kauno pastoriai – po vienuolika, dar kitas – aštuonis. Nelengva suderinti, juk aprengti septynis vaikus ir eiti į pamaldas nėra tas pats, kas aprengti vieną. Be to, pastoriui tenka važinėti, susitikti su žmonėmis, palikti žmoną vieną. Daug kas priklauso nuo jos supratingumo, pasiaukojimo ir palaikymo. Prisimenu, 1988 m. atgavome maldos namus. Dirbau dviejuose darbuose, į maldos namus ateidavau septintą valandą vakaro, dirbdavome iki vidurnakčio, o paskui – į darbą. Ir taip trejus metus. Vaikai mane matė tik sekmadieniais, tačiau žmona palaikė, o vaikai net ateidavo į statybas. Palaikant vienam kitą viską galima suderinti. Nelengva, bet įmanoma.
Ar dabar jūsų sąjungos pastoriai dirba papildomus darbus?
Praktiškai dauguma turi darbus, nebent jau sulaukę pensijos. Kelis išlaiko bendruomenė arba misija.
Kadaise daug diskutuota dėl evangelinio aljanso Lietuvoje, kurios nutilo. Dabar dėmesys sutelktas į kitąmet numatomą Willo Grahamo atvykimą. Ar tebeveikia senesni evangelizacijos būdai, pavyzdžiui, gatvėse skelbti Evangeliją?
Jėzus mums pasakė eiti ir skelbti Evangeliją visam pasauliui, tačiau skelbimo būdai kiekvienu istorijos momentu gali skirtis. Anksčiau gatvėje žmogus sustodavo pasiklausyti, dabar dažniausiai bėga nesustodamas. Vis dėlto prieš Kalėdas ar Velykas išeiname į miestą, kalbamės su žmonėmis, einame į namus su kalendoriais. Vieni priima, kiti bėga, treti net apšaukia. Anksčiau vykdavo Kalėdų renginiai mokyklose, vaikų namuose, dabar tokių galimybių mažiau, atsirado ir kitų religijų, apie kurias reikia atsargiau kalbėti viešosiose erdvėse. Manau, bet kokia evangelizacija yra gera galimybė ką nors pasakyti. Šiais laikais efektyviausia yra asmeninė evangelizacija – kalbėtis su draugais, pažįstamais, susidraugauti, kad aplinkiniai matytų, jog tu ne tik deklaruoji, bet iš tikrųjų gyveni tikėjimu, o Dievas yra tikra vertybė, ne tik žodžiai.
Europoje krikščionybė, atrodo, praranda pozicijas, auga kitų religijų, tarp jų islamo, įtaka. Ar šiuolaikinis jaunimas trokšta pažinti tiesą?
Girdėjau statistiką, kad apie 20–30 proc. jaunimo tampa ateistais. Jauni žmonės dažniau domisi Rytų religijomis ar panašiais dalykais; galbūt todėl, kad patys krikščionys nesugebėjo tinkamai parodyti, koks iš tikrųjų yra Kristus. Prognozuoti sunku.
Krikščionių ir musulmonų skirtumas, be kita ko, ir demografinis: pirmieji dažniausiai augina vieną ar du vaikus, o antrųjų šeimose gimsta ir vienuolika. Todėl, jei valstybės liks atviros, musulmonų daugės, norime to ar ne.
Tačiau, manau, mes, krikščionys, turime asmeniškai branginti Kristų, kurį pažinome, ir dalytis šia žinia. Malda „Tėve mūsų“ moko prašyti kasdienės duonos, tikras tikintysis gali prašyti pagalbos kasdienėms problemoms spręsti, tačiau Jėzus Kristus suteikė kur kas daugiau – amžinąjį gyvenimą, kelią į amžinybę. Kiekvienas iš mūsų vieną dieną stos prie mirties slenksčio, o Jėzus Kristus mirė ir prisikėlė, nugalėdamas mirtį, nuodėmę ir šio pasaulio kunigaikštį – šėtoną. Todėl turime kuo dalytis, tik viskas priklauso nuo mūsų pačių aktyvumo.
