Stebinantis kelias, vedantis arčiau Dievo
Ar kada nors stebėjotės, kodėl Mozė iš visos širdies meldė Dievą: Parodyk man savo šlovę (Iš 33, 18)? Prisiminkite, jog jis to prašė jau po to, kai buvo patyręs nepaprastą Dievo galybės veikimą: stovėjo prieš degantį krūmą, matė ženklus Egipte, išvedė tautą iš Egipto ir išsigelbėjo, perėję Raudonąją jūrą, matė debesies ir ugnies stulpą izraelitų stovykloje, buvo aprūpinti mana dykumoje, iškovojo stebuklingą pergalę prieš amalekiečius, susitikdavo su Dievu ant Sinajaus kalno ir visos kelionės metu gaudavo detalius Dievo nurodymus.
Jei galėtume atsukti laiką atgal, galbūt norėtume Mozės paklausti: „Dievas parodė tau tiek daug savo šlovės. Ko tu dar prašai?“ Manau, Mozę toks klausimas suglumintų ir tikriausiai jis atsakytų maždaug taip: „Noriu daugiau Dievo šlovės. Aš tik truputėlį pažvelgiau į „Jo kelių pakraščius“ (Job 26, 14).“ Ir jis būtų teisus.
Dovydas taip pat iš visos širdies meldė Dievą: Viešpatie, parodyk man savąjį kelią; pamokyk mane savo takų. Vesk mane savo tiesa ir mokyk (Ps 25, 4–5). Šitaip jis meldėsi po to, kai Dievas dramatiškai jį išsirinko – paėmė jį „nuo avių gardų“ ir paskyrė būti Izraelio karaliumi (Ps 78, 70), davė jam stulbinančius pažadus – pažadėjo amžiams įtvirtinti jo karalystės sostą (2 Sam 7, 13), gausiai laimino beveik viską, ką jis darė, daugybę kartų apsaugojo jį nuo priešų sąmokslų ir visą gyvenimą jį vedė.
Galbūt būtume gundomi paklausti jo: „Dovydai, atrodo, kad Dievas taip plačiai apreiškė tau savo kelius ir tikrai mokė tave savo takų. Ko dar tau reikia?“ Tikėtina, kad kiek sumišęs Dovydas atsakytų maždaug taip: „Viešpaties keliai yra daug aukščiau už manuosius… Jaučiuosi tik truputį Jį pažįstantis“ (žr. Iz 55, 9). Ir jis būtų teisus.
Daugiau Tavęs, Dieve!
Dievo pažinimas ir meilė Dievui visada sužadina troškimą dar labiau Jį pažinti ir mylėti. Tai neišvengiama. Nes jei mes tikrai Jį šiek tiek pažįstame, vadinasi, Jis mums apsireiškė (Lk 10, 21–22; Mt 16, 17). O jei mes tikrai nors kiek Jį mylime, tai reiškia, kad Jis mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 19). Visa tai leidžia suprasti, kad mes turėjome vienokį ar kitokį ryšį su Dievu kaip Asmeniu (arba Asmenimis, nes Jis yra Trejybė), o ne tik su Dievu kaip idėja, tiesos teiginiu, teistine pasaulėžiūra ar teologine sistema.
Susitikti su gyvuoju Dievu reiškia atrasti tikrąjį džiaugsmo ir malonumų šaltinį (Ps 16, 11), vilties šaltinį (Rom 15, 13), visos galios (Job 42, 1–2; Lk 1, 37; Apr 1, 8) ir nesunaikinamo gyvenimo šaltinį (Hbr 7, 16; Jn 3, 16). Tai reiškia pažvelgti, K. S. Luiso žodžiais tariant, „ten, iš kur kilo visas grožis“. Ir pažvelgę ten, bent truputį paragavę ir pradėję suvokti šios šlovės didybę, mes trokštame patirti daugiau.
Manau, dauguma mūsų būtent tai ir turime omenyje sakydami, jog trokštame „artimo ryšio su Dievu“. Tai yra nenumaldomo ilgesio, kurį jaučia kiekvienas žmogus, daugiau ar mažiau susidūręs su šlovės Dievu, išraiška: „Dieve, daugiau! Parodyk man daugiau savo šlovės, mokyk mane savo kelių. Noriu būti arčiau Tavęs!“
Draugystė su Viešpačiu
Tai nuostabus ilgesys. Giesmių autorius Frederikas Faberis rašė: „Niekas taip nepagarbina Dievo, kaip troškulys.“ Kodėl? Nes Dievas yra viso pasitenkinimo šaltinis. O teologas Džonas Paiperis sako: „Geriausias būdas pašlovinti šaltinį – ateiti ištroškusia siela, pamerkti į jį tuščias rankas, panardinti veidą į vandenį ir godžiai gerti gyvybę… O tada pakelti akis ir pasakyti: „Ach!“
Štai kodėl Šventasis Raštas moko, jog šventųjų sielos ilgisi Dievo (Ps 63, 1), trokšta būti arti Jo – tarsi elnės trokštų vandens (Ps 42, 1). Dėl šio ilgesio, troškimo būti arti Dievo Mozė tapo Dievo draugu (Iš 33, 11), Dovydas tapo žmogumi pagal Dievo širdį (1 Sam 13, 14). Nes didžiausias gėris, kurį gali patirti bet kuris Dievo šventasis, yra būti arti Dievo (Ps 73, 28).
Bet ką mums reiškia būti arti Dievo? Čia labai svarbu gerai išmanyti Bibliją. Dovydas rašė: Viešpats – pagarbiai Jo bijančiųjų draugas, patvirtinantis savo sandorą (Ps 25, 14; LBD vert.). Hebrajų kalbos žodis sôd, reiškiantis „draugystė“, dažnai reiškia konfidencialumą arba paslapčių patikėjimą. Dievas atskleidžia paslaptis, apsireiškia ir yra artimas „tiems, kurie Jo bijo“: Viešpaties paslaptis su tais, kurie Jo bijo, jiems Jis apreikš savo sandorą (Ps 25, 14; K. Burbulio vert.).
Tiems, kurie Jo bijo
Nenoriu užgesinti jūsų troškimo patirti didesnį artumą su Dievu, tačiau svarbu atsiminti, kas iš tikrųjų yra Dievas, kaip Jis atsiskleidžia savo kūrinijoje ir per savo Žodį. Pakanka pažvelgti pro teleskopą ar mikroskopą, pamatyti uraganą ar laviną ir, žinoma, atidžiai skaityti Bibliją, kad suvoktume, jog su Asmeniu, kuris stovi už visos kūrinijos ir įkvėpimo, nederėtų elgtis lengvabūdiškai.
Girdėdamas, kaip kartais atsainiai ir familiariai žmonės kalba ar gieda apie artumą su Dievu, susimąstau, ar mes suvokiame, ką reiškia iš tikrųjų patirti Dievo artumą. Dažnai atrodo, kad mums trūksta tinkamos (biblinės) baimės. Žinau, kad apaštalas Jonas rašė, jog tobula meilė išveja baimę (1 Jn 4, 18), tačiau aš kalbu ne apie baimę būti pasmerktam Teismo dieną. Kalbu apie baimę, kurią išgyveno apaštalas Jonas, kai prisikėlęs Dievo Sūnus – tas pats Asmuo, prie kurio Jonas glaudėsi Paskutinės vakarienės metu (Jn 13, 25) – apsireiškė jam Patmo saloje, ir jis puolė Jam po kojų tarsi negyvas (Apr 1, 17).
Ir Jonas tikrai nebuvo vienintelis, patyręs šį baimę keliantį Visagalio artumą. Atsakydamas į Mozės maldą išvysti Dievo šlovę, Viešpats leido Mozei akimirksnį žvilgterėti į Jo nugarą, nes, kaip Jis sakė Mozei, žmogus, mane pamatęs, negali išlikti gyvas (Iš 33, 20–23). Štai kokio Dievo atsako Mozė sulaukė, kai Viešpats parodė jam daugiau šlovės: Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos (Iš 34, 6–7).
Turėti artimą ryšį su Dievu reiškia pažinti Jo gailestingumą ir malonę, kantrybę ir meilę, ištikimybę ir atleidimą, taip pat pažįstant Dievo griežtumą ir rūstybę nuodėmės atžvilgiu. Dar stipriau išgyvenęs Dievo artumą, Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį (Iš 34, 8). Šis Dievo draugas iš pagarbios baimės puolė veidu į žemę.
Jei tyrinėsime Šventąjį Raštą, pamatysime, kad tie, kurie patyrė didžiausią artumą su Dievu, pažino ne tik nuostabų Jo švelnumą, bet ir Jo šventumą, todėl jautė Jam pagarbią baimę. Pagalvokite apie Abraomą ir jį apėmusį siaubą, kai saulei leidžiantis jis išvydo regėjimą (Pr 15, 12), jo nerimą, kopiant su Izaoku į Morijos kalną (Pr 22, 1–8). Prisiminkite Jokūbą Betelyje, išgąsdintą nakties sapno (Pr 28, 10–17), ir jo grumtynes prie Jaboko brastos (Pr 32, 22–32). Pagalvokite apie Izaiją, išvydusį Viešpatį didingame ir išaukštintame soste (Iz 6, 1–7), mokinius, mačiusius, kaip Jėzus nuramina audrą (Mt 8, 23–27), ir Paulių, paimtą iki trečiojo dangaus, bet kad perdėm neišpuiktų, turėjusį dyglį kūne (2 Kor 12, 1–10).
Dievas yra maloniausias, bet ir griežčiausias Asmuo. Kristuje Jis yra „romus ir nuolankus“ (Mt 11, 29), bet Jis Visagalis, kurio rūstybė baugina (Apr 1, 8; 6, 15–17). Jis yra nusidėjėlių bičiulis (Lk 7, 34), bet tik tų, kurie Jo bijo (Ps 25, 14).
Nėra geresnio draugo
Dar kartą pakartosiu: visa tai sakau ne tam, kad atgrasyčiau nuo siekimo patirti didesnį artumą su Dievu. Ne, Dievas nori, kad mes artintumės prie Jo (Jok 4, 8). Jo artumas iš tiesų yra geriausia, ką mes galime patirti.
Tačiau tai, kas mums geriausia, dažnai ir pareikalauja iš mūsų daugiau, nei įsivaizduojame. Dievas savo gerumu neleis, kad blogis mumyse liktų nepaliestas. Jo šventumas neleis mūsų nešventumui ilsėtis ramybėje. Didžiausias mūsų Draugas mus myli stipriausia įmanoma meile ir paaukojo savo gyvybę už mus, kad sumokėtų už mūsų nuodėmes (Jn 15, 13). Ir Jis mus myli taip, kad leidžia mums patirti visokių sunkumų, kurie išbando ir sustiprina mūsų tikėjimą, atitraukia mus nuo trumpalaikių ir netikrų pasaulio malonumų ir sužadina mūsų ilgesį tikriems, išliekantiems, nepralenkiamiems malonumams, kurie prieinami tiems, kurie yra tikrai arti Dievo. Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2–4). Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiaugiatės neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, gaudami savo tikėjimo siekinį – sielų išgelbėjimą (1 Pt 1, 6–9). Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – malonumai per amžius (Ps 16, 11).
Įvairūs sunkumai ir išbandymai – tai mylinčio Viešpaties drausminimas, ir nors kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingų teisumo vaisių auklėtiniams (Hbr 12, 11). Skausmas dažnai būna skausmingesnis, nei tikimės ar norėtume, tačiau ir taikingi vaisiai bus daug saldesni, nei tikimės ar trokštame.
Tad visa širdimi kartu su Moze ir Dovydu melskime, kad patirtume daugiau: daugiau šlovės, daugiau supratimo, daugiau artumo, – kad ir ko reikėtų. Žinokite, jog tai gali ir pareikalauti daugiau, nei manote. Tačiau atminkite: artima Viešpaties draugystė skirta tiems, kurie Jo bijo (Ps 25, 14). Be pagarbios Dievo baimės neįmanomas tikras artumas su Dievu.
Iš www.desiringgod.org vertė Lina Tamonytė