Apaštalas Paulius parašė laišką savo jaunesniam bendražygiui Timotiejui, ir tas laiškas tapo Šventojo Rašto dalimi. Kai Paulius jį rašė, vargu ar suprato, jog rašo laišką, kurį skaitys visų ateities kartų krikščionys. Apaštalas mokė Timotiejų, vadindamas jį savo sūnumi tikėjime, ir nurodė jam, ką reikia sutvarkyti Efezo miesto tikinčiųjų bendruomenėje. Rašydamas tuos nurodymus jis labai atvirai prabilo apie savo praeitį, su giliu skausmu prisimindamas save iki patikėjimo Kristumi. Tie prisiminimai pilni dėkingumo Viešpačiui už Jo ištikimybę ir neužtarnautą malonę.
Aš dėkoju mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris įgalino mane, nes palaikė mane ištikimu, paskirdamas tarnystei, nors anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško Timotiejui 1 skyriaus 12–15 eilutės).
Tai rašė buvęs religinis fanatikas, kuris iki savo atsivertimo persekiojo krikščionis ir elgėsi su jais labai žiauriai, nors pats, tai darydamas, buvo įsitikinęs, kad ypač uoliai tarnavo Dievui. Krikščioniška apaštalo Pauliaus tarnystė – ne jo paties nuopelnas, bet Kūrėjo malonės apraiška. Paulius tai aiškiai suprato ir be jokio apsimestinio nuolankumo tai išpažino. Kai apaštalas rašė, jog yra pirmasis iš nusidėjėlių, mums sunku patikėti, kad tai nėra perdėta, nes tokią tiesą nuoširdžiai išpažinti nėra lengva. Mes dažnai pasakome, jog visi esame nusidėjėliai, bet taip sakydami retai kada susimąstome, kokį skausmą mūsų nuodėmės atneša šalia esantiems. Kai kitiems sukeltas skausmas nesuvokiamas, nėra ir tikros atgailos. O kai pamatome mūsų nuodėmių padarytą žalą, suprantame, kad vienintelė mūsų viltis yra nuosprendis, kurį už mus mirdamas ant kryžiaus prisiėmė Viešpats Jėzus Kristus.
Apaštalas Paulius labai giliai suvokė šią tiesą.
Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas per įstatymą, tuomet Kristus mirė veltui (Apaštalo Pauliaus Laiško galatams 2 skyriaus 20–21 eilutės).