Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis – į išganymą. (Romiečiams 10, 10)
Biblija tikėjimą visuomet sieja su raiška. Tikėjimas be išraiškos nėra biblinis tikėjimas. Mums nurodoma tikėti širdimi ir išpažinti savo lūpomis Jėzų Kristų Viešpačiu, kad būtume išgelbėti.
Mano nuomone, brolyčiai, tylus krikščionis – tai tikintysis, kuriam kažkas negerai! Štai psichologai kalba apie nenormalų elgesį, susijusį su gilia depresija, kai žmonės tiesiog nutyla. Jie nekalba ir nereaguoja kalbinami. Jie tiesiog užsičiaupia ir tyli lyg vandens į burną prisisėmę.
Taigi žmogui, kuris visiškai nenori kalbėti ir bendrauti, kažkas negerai galvoje. Dievas kiekvienam iš mūsų davė burną, nes norėjo, kad naudotume ją mūsų viduje kunkuliuojantiems nuostabiems dalykams išreikšti.
Kažkas, kalbėjęs apie kvakerius, paminėjo, kad jie nekalba apie savo religiją, o gyvena ja. Tačiau manau, kad tai kvailas supaprastinimas – nes žmogus kalba apie tai, kas artima ir brangu jo širdžiai. Jei Dievas mums yra arti, tai mes kalbėsime apie Jį!
Tyli religija, kuri atsiprašinėja („Atleiskite, neturiu ką pasakyti...“), visiškai nedera su vizija, kurioje dangiškos būtybės balsu šaukia: „Šventas, šventas, šventas!“
Galbūt tu pasakysi: „O aš garbinu Dievą širdimi.“ Bet man įdomu, ar tikrai taip yra. O gal tiesiog išsisukinėji, nes viduje nekunkuliuoja dvasinis įkarštis, kuris atvertų tavo lūpas?
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“