Pascha – svarbiausia izraelitų kasmetinė šventė, kai prisimenamas praeities įvykis, kai Kūrėjas išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergovės. Prie šventinio stalo – būrelis jaunų vyrų. Tai Jėzus iš Nazareto ir dvylika apaštalų – artimiausių Jo mokinių.
Staiga Mokytojas padarė kai ką visiškai netikėto. Apaštalai negalėjo net pagalvoti apie tokį poelgį. Jis pakilo nuo šventinio stalo, nusivilko viršutinį rūbą, susijuosė rankšluosčiu, paėmė dubenį su vandeniu ir pradėjo plauti savo mokiniams kojas.
Izraelio žemė buvo sausa ir dulkėta, transporto priemonės – kupranugariai bei asilai. Galvijų ir avių bandos genamos iš namų į ganyklas, keliuose bei gatvėse pilna gyvulių mėšlo, o žmonės vaikščiojo arba basi, arba apsiavę į mūsų basutes panašius sandalus. Kojos tikrai nebūdavo švarios, o žmonės prie žemo stalo (kaip buvo įprasta Artimuosiuose Rytuose) sėdėdavo pusiau gulomis. Todėl namuose būdavo indas su vandeniu kojoms nusiplauti. Nuplauti kojas kitam asmeniui buvo tokia žeminanti paslauga, kad tai darydavo tik kitataučiai vergai. Net vergai izraelitai nebuvo verčiami plauti kojų savo šeimininkams.
Kai Jėzus priėjo prie apaštalo Petro, norėdamas nuplauti jam kojas, Petras pasipriešino Mokytojui, sakydamas: Tu neplausi man kojų per amžius! (Evangelijos pagal Joną 13 skyriaus 8 eilutė). Toks jo prieštaravimas visai suprantamas. Tačiau Jėzus jam atsakė: Jei nenuplausiu tavęs, neturėsi dalies su manimi (ten pat). Petras išsigando, nes tikrai troško turėti dalį su Kristumi. Jis ėmė prašyti nuplauti ne tik jo kojas, bet ir rankas bei galvą, bet Viešpats jam atsakė, jog tam, kuris nupraustas, reikia tik kojas nuplauti, nes jis visas švarus. Vėliau, tą patį vakarą, Jėzus pasakė savo mokiniams: Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau (ten pat, 15 skyriaus 3 eilutė).
Nuplaudamas kojas savo mokiniams Jėzus paliko pavyzdį visiems krikščionims, kaip nuolankiai turėtume elgtis su tikėjimo broliais bei seserimis, matydami jų netobulumą.
Sugrįžkime dar prie Jėzaus žodžių, kuriuos Jis ištarė Petrui: Jei nenuplausiu tavęs, neturėsi dalies su manimi. Jie mums kalba ne tik apie kojų nuplovimą. Kiekvienam žmogui norint turėti dalį su Kristumi būtina priimti nepalyginamai didesnį Jo patarnavimą – nuodėmių nuplovimą Jo krauju.