Vieną liepos savaitę Dapkiškių dvaras virto mažu Narnijos kampeliu. 2026 m. liepos 13–19 d. čia vyko krikščioniška vaikų stovykla „Narnija A. U. K.“ – „Aušros Užkariautojo kelionė“, skirta 8–12 metų vaikams. Norinčiųjų leistis į kelionę netrūko – stovyklavietė buvo visiškai užpildyta. Matyt, galimybė sutikti Ripičipą, plaukti „Aušros Užkariautoju“ ir ieškoti septynių Narnijos kardų vis dar nurungia ne vieną kompiuterinį žaidimą.
Kiekvieną dieną vaikai žiūrėjo tęstinį vaidinimą ir patys vis giliau įsitraukė į Narnijos pasaulį. Jie pateko į paveikslą, ieškojo stebuklingų kardų, susidūrė su žmones praryjančia migla, padėjo Eustacijui iš drakono vėl tapti berniuku ir drauge su peliuku Ripičipu stojo į kovą prieš jūrų pabaisą. Kelionėje netrūko ir žaidimų, būrelių ir kitos veiklos. Buvo progų judėti, kurti, juoktis, susirasti draugų ir išbandyti save. Tačiau svarbiausia istorija skleidėsi per pamokslus, liudijimus, pokalbius ir maldą.
Kiekvienas vaikas, vos atvykęs į stovyklą, gavo knygelę – stovyklos dienoraštį, kuris Narnijos nuotykį kasdien susiejo su Evangelijos žinia. Pirmąją dieną vaikai kalbėjosi apie Karalių Karalių ir Jo amžiną dovaną. Vėliau migla iliustravo, kaip nuodėmė paslepia kelią ir atskiria žmogų nuo Dievo, o Mirtino Vandens sala perspėjo apie patraukliai atrodančius nuodėmės spąstus. Paskutinėmis dienomis buvo kalbama apie tikėjimo kovą, Šventosios Dvasios pagalbą ir svarbiausią gyvenimo pasirinkimą – keliauti su Dievu ne tik Narnijoje ar stovykloje, bet ir grįžus namo! Taip dienos tema nelikdavo vien pamoksle. Dienoraštyje Narnijos pasakojimo ištraukos pynėsi su Biblijos eilutėmis, klausimais, galvosūkiais, užduotimis, todėl vaikai galėjo ją apmąstyti, aptarti grupelėje ir įsirašyti į vaikiškas širdeles. Pasakojimas apie Narniją ir jos herojus atvėrė duris rimtiems pokalbiams apie nuodėmę, atleidimą, pasitikėjimą ir išgelbėjimą vaikams suprantama kalba.
Jei krikščionišką stovyklą reikėtų apibūdinti vos viena fraze, galėtume sakyti, jog tai – savaitė kitokios kasdienybės. Trumpam atitrūkę nuo įprasto draugų rato, išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų, „YouTube“, „TikTok“ ir kompiuterinių žaidimų, vaikai nuolat buvo krikščioniškoje aplinkoje. Galima sakyti, stovykla tampa bažnyčia, kurioje Dievo žodis įvairiais būdais skelbiamas nuo pirmadienio iki sekmadienio. Dievo žodis stovykloje skambėjo ne kaip trumpas intarpas tarp kitų kasdienių reikalų, dėmesio neatitraukė ir vaikiški užsiėmimai. Be to, vaikai galėjo stebėti, kaip gyvena jau daugiau Dievą pažįstantys broliai ir seserys – stovyklos „štabo“ tarnautojai, būrių vadovai, vadovėliai. Evangelija buvo girdima ir per pamokslą, ir kai vadovas kantriai išklauso, padeda išspręsti konfliktą, paguodžia pasiilgusį namų ar kartu dėkoja Dievui už paprastus dienos džiaugsmus.
Stovykloje vaikams tarnavo Lietuvos evangelinių bažnyčių tarnautojai ir savanoriai. Šiemet ypač džiugino gausus būrys patarnaujančių paauglių – jie ėmėsi atsakomybės, padėjo jaunesniems vaikams ir patys stiprėjo dvasia. Taip rūpinamasi Bažnyčios ateitimi dviem kryptimis – vaikai girdi Evangeliją, o jaunuoliai mokosi patarnauti.
Savaitę trunkančios krikščioniškos stovyklos tikslas nėra perauklėti vaikus. Svarbu ne išmokyti juos naujų įgūdžių ar tiesiog suteikti nepamirštamų įspūdžių, nors visa tai irgi svarbu bei vertinga. Visgi labiausiai norime paskelbti jiems Evangeliją, melstis už juos ir nešioti juos širdyje dar ilgai po to, kai autobusiukais ir automobiliais vaikai išrieda namo. Todėl su viltimi laukiame dienos, kai kiekvienas vaikas asmeniškai ir laisvai pasirinks pasitikėti Jėzumi bei keliauti su Viešpačiu visą gyvenimą. Jei stovykla padeda žengti bent vieną žingsnį šia kryptimi, tokia kelionė verta kiekvienos nuplauktos Narnijos jūrmylės.