Evangelistas Jonas liudija, kaip sunkiai pagrindinė Kūrėjo žinia smelkėsi net į artimiausių Jėzaus Kristaus mokinių širdis ir protus. Jėzus savo amžininkams daugelį kartų skelbė, kad Jis atėjo į pasaulį Dievo Tėvo valia. Ir atėjo vykdyti ne savo, bet Jį siuntusio Tėvo valios. Jėzaus mokiniai ne kartą girdėjo tuos Mokytojo žodžius, nes nuolatos buvo su Juo. Skaitydami Evangeliją pagal Joną turėtume nusistebėti Jėzaus apaštalų žodžiais, pasakytais paskutinės vakarienės metu, prieš pat Viešpaties suėmimą: Štai dabar Tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų. Mes dabar suprantame, kad Tu viską žinai ir nereikia, kad kas Tave klausinėtų. Todėl tikime, kad Tu esi išėjęs iš Dievo (Evangelijos pagal Joną 16 skyriaus 29–30 eilutės).
Nors per kelerius metus jie tiek daug kartų girdėjo Mokytoją sakant, kad Jį siuntė Tėvas, tos žinios visgi aiškiai nesuvokė. Ši Dievo tiesa Šventąja Dvasia buvo neišdildomai įtvirtinta jų širdyse tik po Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų.
Kaip jiems tuomet, taip ir mums šiandien šią tiesą apreiškia mūsų Kūrėjas. Ji nėra savaime suprantama. Izraelio tauta, kuri laukė ateisiančio Kristaus, Dievo siųsto Izraelio karaliaus, Jam atėjus, Jo nepažino ir nepriėmė. Jie girdėjo tiesiakalbio Dievo Sūnaus žodžius ir matė Jo darbus, bet Juo nepatikėjo. Mes galime žinoti žodžius ir net pakankamai įtaigiai juos pakartoti, bet vis dėlto giliai nesuvokti, ką reiškia, jog į pasaulį atėjo visatos Kūrėjo – dangiškojo Tėvo siųstas Jo viengimis Sūnus. Atėjo Tas, per kurį viskas sukurta, ir atėjo todėl, kad tokia buvo Dievo Tėvo valia.
Mes, tikintys Kristumi, turėtume susirūpinti ir nuoširdžiai savęs paklausti, kiek giliai ši tiesa persmelkė mūsų širdį ir protą. Jeigu Jėzui tarnaujant žemėje ir Jo mokiniams kasdien Jį matant bei girdint Jo žodžius, tiesa, kad Jis atėjo iš Dievo, ne iš karto įsitvirtino jų sielose, neturėtume galvoti, kad esame kitokie nei jie. Melskimės, kad Viešpats savo Dvasia apšviestų mūsų širdies akis, ir mes nepasitenkintume tik paviršutinišku žinojimu.